Naumiestiškiai prisiminė kraštotyrininką B.Orentą

Sekmadienis, 12 Vasaris 2012 17:00

Vilija BUDRIKIENĖ

Žymaus savo kraštiečio Benedikto Orento 90-mečiui skirtas minėjimas penktadienį surengtas Žemaičių Naumiesčio bibliotekoje.
Miestelio biblioteka vos sutalpino visus norinčius dalyvauti atminimo vakare „Siela niekada nenutyla...“, taip pat skirtame ir Žemaičių Naumiesčio muziejaus įkūrimo 50-mečiui bei Muziejų metams paminėti.

Garbus jubiliejus B.Orentui būtų suėjęs sekmadienį, bet jo jau keleri metai nebėra tarp mūsų. Tai priminė renginį pradėjusi naumiestiškė Sonata Vilčiauskienė. Ji neabejojo, kad jei jubiliatas būtų gyvas, jis ir šiandien sėdėtų naumiestiškių būryje, būtų kartu su tais, kurie dabar tik susirenka pasidalinti prisiminimais apie jį.

Paramos paprašė Amerikos lietuvių

B.Orento gyvenimo istoriją yra aprašiusi buvusi Žemaičių Naumiesčio muziejaus vadovė Liudvika Burzdžiuvienė.

B.Orentas gimė Kauno apskrityje. Šiaip taip baigęs pradinę mokyklą, toliau mokytis nebegalėjo, nes buvo našlaitis. Nuolat sukęs galvą, kaip rasti galimybę tęsti mokslus, Benediktas sugalvojo neįtikėtiną dalyką - jis parašė laišką JAV lietuvių laikraščiui, kuriame paprašė tenykščių žmonių padėti jam siekti mokslų.

Į lietuvaičio kreipimąsi atsiliepė Vilis Podgaiskis iš Kuršėnų (Villi Pond), ir netrukus tarp jo ir Lietuvos kaimo vaiko užsimezgė draugystė. 5 metus V.Pondas siuntė B.Orentui pinigus, o šis taip sugebėjo baigti gimnaziją.

Baigęs gimnaziją B.Orentas dirbo Kaune, Vilniuje, čia įstojo į Universitetą studijuoti ekonomikos. Pokariu studijas reikėjo derinti su darbu Darbo rezervų valdyboje, darbas buvo toks sunkus, kad studijoms nebeužtekdavo jėgų.

Nuo 1945 m. pradžios kurį laiką B.Orentas dirbo Šilalės gimnazijoje, o tų pačių metų pabaigoje įsidarbino Švėkšnos gimnazijoje. 1949-1951 m. studijuodamas Klaipėdos mokytojų institute istoriją, dirbo Klaipėdos vidurinėje mokykloje, vėliau - Šilutės I vidurinėje mokykloje.

Pelnė „Sidabrinę nendrę“

Nuo 1952 m. rugsėjo 1 d. B.Orentas pradėjo dirbti Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje. Čia dirbdamas baigė Vilniaus pedagoginį institutą, kur įgijo istorijos mokytojo kvalifikaciją.

Atvykęs į Pamarį, B.Orentas labai greit pritapo šiame krašte. Su žmona Birute užaugino sūnus Algirdą ir Kęstutį.

Nuo 1952 m. Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje B.Orentas įkūrė kraštotyros būrelį, o vėliau - muziejų. 1962 m. muziejui suteiktas visuomeninio muziejaus statusas. 1977 m. muziejus perkeltas į turgaus aikštėje esantį pastatą, o 1980 m. Žemaičių Naumiesčio vidurinės mokyklos kraštotyros muziejui suteiktas Liaudies muziejaus vardas. Tada muziejuje jau buvo sukaupta apie 15 000 eksponatų.

B.Orentas visą gyvenimą daug dirbo, skatindamas mokinius ir apylinkės gyventojus rinkti, saugoti Žemaičių Naumiesčio kultūrinį ir istorinį paveldą. Susirinkusieji prisiminė, kad už vertingesnį eksponatą jis ir penketą mokiniams parašydavo.

Šiuo metu B.Orento įkurtame Žemaičių Naumiesčio muziejuje saugoma daugiau nei 20 000 eksponatų.

1997 m. įkūrus Žemaičių Naumiesčio kraštiečių draugiją, B.Orentas išrinktas jos pirmininku. Draugijos tikslas buvo rinkti kultūrinį bei istorinį krašto paveldą.

Asmeniniame B.Orento archyve saugoma daug apdovanojimų, o tarp jų - ir prestižinė Šilutės rajono premija „Sidabrinė nendrė“. Ši premija 1998 m. jam skirta už nuopelnus įprasminant Šilutės krašto istoriją.

Tais pačiais metais B.Orentui buvo suteiktas ir Žemaičių Naumiesčio garbės piliečio vardas, 2001 m. pareikšta Šilutės rajono mero Arvydo Jako padėka už ilgametį darbą, saugant krašto paveldą.

Prisiminė mokytojai ir buvę mokiniai

Minėjimo vedėja S.Vilčiauskienė kalbino buvusias B.Orento koleges mokytojas Zofiją Žvirblienę, Adelę Jankienę, Genovaitę Virkutienę. Jos prisiminė, kad tai buvo kaip reta atsakingas, kruopštus ir sąžiningas žmogus. Žemaičių Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas sakė, jog miesteliui garbė turėti tokį žmogų.

Buvusį mokytoją prisiminė ir jo mokinės Regina Šėperienė, Zofija Freitakienė, Zina Misevičienė, Virginija Judžentienė. Anot jų, kraštotyros būreliui vadovavęs istorikas labai mėgęs išvykas su mokiniais, o išmokti istoriją reikalaudavęs net iš tų mokinių, kurie save laikė „tiksliukais“ ir istorinės datos jiems painiojosi.

Šiltais prisiminimais apie tėvą ir uošvį pasidalijo ir renginyje dalyvavę B.Orento sūnus Algirdas, marti Zita bei vaikaitis Andrius. Marti sakė tik dabar, praėjus penkeriems metams, galinti be ašarų akyse prisiminti savo uošvį, bet buvo akivaizdu, kad ir dabar jai tai nepavyksta.

Buvo paruošta paroda bylojanti apie B.Orento gyvenimą, archyvinių laiškų ir fotografijų parodai surinko muziejininkė Nijolė Stanelienė. Renginio dalyviai galėjo pavartyti fotografijų albumus.