Left Bottom vmi

Archyvas

 

surplys2„Meilė - dovanojimas savęs kitiems, nieko neprašant už tai atlygiu“, - sako šio straipsnio pašnekovas Marius Surplys - 33 metų nuoširdus vyras, šaunus dviejų vaikų tėvas, Šilutės jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centro direktorius.

Dalindamasis mintimis apie tai, kas yra meilė, šis jausmas, kas yra dviejų priešingos lyties asmenų santykiai, M.Surplys maloniai grįžteli ir į savo paties keliolikos metų praeitį, kai gyvenimą ketino pašvęsti kunigystei. Tai yra būti nuolankiu Dievo tarnu ir visiškai atsiduoti šiam pašaukimui. Iki to jau buvo likęs vos... vienas žingsnis - vieneri metai iš šešerių. Pašnekovas šypsodamasis pripažįsta, kad nuo šio lemtingo žingsnio jį sulaikė paskutiniaisiais studijų seminarijoje metais pasikeitęs aplinkos vertinimas ir užgimęs vidinis konfliktas: kas svarbiau - pašaukimas ar pasirinkimas būti savimi be kaukės?

Svajojo būti kunigu

Gimęs ir augęs Klaipėdos rajone, Veiviržėnuose M.Surplys nuo vaikystės didelį ryšį jautė su šalia gyvenusia savo močiute. Ji ir įskiepijo anūkėliui didžiulę pagarbą bei pareigą bažnyčiai, tarsi nebyliai parodė ateities kelyje rinktis kunigo sutaną.

„Nuo mažens su močiute eidavau į bažnyčią. Ji ir įskiepijo pagarbą kunigams, jų autoritetui. Vėliau bažnyčioje pradėjau patarnauti, skaityti skaitinius“, - pasakoja Marius.

Anot jo, taip pamažu ir subrendo viena iš svajonių, kad galbūt reiktų po mokyklos baigimo stoti į kunigų seminariją. Vėliau taip ir padarė, nors turėjo galimybę krimsti informatikos specialisto studijas, nes ir į jas buvo įstojęs.

Paklaustas, ar dėl savo nuolankaus religingumo nesulaukė patyčių iš mokyklos bendraamžių, Marius nusišypsojo ir patikino, jog tikrai ne.

„Nebuvau aš kažkuo išsiskiriantis. Mokykloje buvau toks kaip ir visi: turėjau draugų, su jais ir išdaigas krėtėme, ir linksminomės“, - sako jis.

Apie kunigystę vis pasvajojantis paauglys jau mokykliniame suole išgyveno ir pirmuosius meilės jausmus, pirmąjį susižavėjimą priešingos lyties atstove.

„Tikrai iš pat pradžių negąsdino mintis, kad, tapęs kunigu, negalėsiu mylėti moters“, - sako Marius ir prisimena vieno iš autoritetų, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje dėsčiusio kunigo, pasakytus žodžius, jog „Blogas yra tas kunigas, kuris nėra mylėjęs“.

„Kunigas gali mylėti moterį, bet negali parodyti jai šių jausmų“, - pripažįsta pažnekovas. Jo manymu, celibato panaikinimas tarp katalikų bažnyčios kunigų, tikrai neišspręstų problemos, kurią daugelis pašaliečių įžvelgia. Jis mano, kad jei nebūtų šios problemos, atsirastų kita...

Svarbus apsisprendimasP 20180211_192921_BF

Ne paslaptis, kad kalbantis su M.Surpliu, nori nenori prisimeni ir garsaus lietuvių rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinio veikėjo Liudo Vasario likimą. Juk jie abu - pašnekovas Marius ir veikėjas Liudas Vasaris - dar gyvendami tarp seminarijos sienų išgyveno panašias abejones, stovėjo ant ieškojimų slenksčio.

„Pirmieji dveji studijų metai buvo labai įdomūs. Studijavome filosofiją, vėliau prasidėjo teologijos mokslai. Kai atvyko kitas rektorius, pakeitęs gerokai liberalesnių pažiūrų kunigą, viduje atsirado pirmosios rimtos abejonės“, - sako Marius, pripažindamas, jog netrukus ir suprato, kad nebenori ir negali gyventi tarsi su kauke, turėti dvigubą gyvenimą.

Tos abejonės ir sprendimai buvo lemtingi. Nepaisydamas prabėgusių penkerių metų, tai yra jau beveik stovėdamas ant slenksčio, kai galės užsivilkti pašventintą kunigo sutaną, jis metė klieriko studijas.

„Žinoma, nebuvo lengva. Ypač buvo sunku išgyventi artimųjų požiūrį, močiutės, kuri labai tikėjosi matyti anūkėlį kunigu, sudužusias viltis“, - sako pašnekovas.

Tačiau šiandien jis, žvelgdamas į prabėgusius metus seminarijoje, tai mato kaip kokio seno miesto griuvėsius. Liko tik prisiminimai, bet ne dabartis.

Laisvė ir šeima

Metęs kunigystės studijas pašnekovas ilgai namuose neužsibuvo, netrukus išvyko gyvenimo kelio ieškoti į užsienį - Olandiją. Čia Marius atrado save versle, ėmė dirbti vadybininku.

Beje, kaip patikino pašnekovas, prieš tai aprašytam didžiajam jo apsisprendimui poveikio nepadarė jokia moteris. Galėjusio kunigu būti vyro kelyje toji moteris, vardu Kristina, pasirodė po kelerių metų, Mariui atostogaujant gimtinėje.

„Žinoma, po kurio laiko ir vėl atsidūriau apsisprendimų kelyje. Reikėjo sau atsakyti: kurti šeimą čia, Lietuvoje, ar ten, užsienyje, kur buvo gerokai didesnės galimybės, didesnė laisvė, platesnis pasirinkimas“, - sako Marius.

Nepaisydamas didesnių galimybių užsienyje, vyras nutarė savo gyvenimą tęsti gimtajame krašte, tai yra visai netoli jo - Vainute. Čia Marius pradėjo dirbti tikybos mokytoju, o vėliau tapo ir gimnazijos direktoriaus pavaduotoju.

Šiandien Surplių šeima jau skaičiuoja bendrystės dešimtmetį, o šeimoje krykštauja dvi atžalos.

Tad kas yra meilė?

„Aš ir pats dažnai savo mokinių paklausiu, kas yra meilė“, - šypsodamasis sako pašnekovas. Anot jo, meilė - tikrai ne pirmieji treji gyvenimo kartu metai. Tie pirmieji metai yra tik susižavėjimas, kai nenori ar leidi sau nematyti kito žmogaus trūkumų, nepripažįsti jų ir panašiai. Anot Mariaus, tai lyg rožiniai akiniai. O tikroji meilė atsiranda tik po trejų bendro gyvenimo metų.

Anot jo, du žmonės - kaip du aštriabriauniai akmenėliai. Gerai, jei jiems pavyksta, kantriai siekiant bendro tikslo, darnos, gerų santykių nugludinti tas „briaunas“. Jei ne, santykiai subyra.

„Meilė - tai pagarba savam žmogui, jo gerųjų ir ydingų savybių pripažinimas. Meilė - savęs dovanojimas, iš kito už tai nieko nelaukiant. Tai gebėjimas auginti šį jausmą, abipusis gyvenimas be jokių kaukių. O jei savo antrąją pusę mes naudojame tarsi įrankį, kokiam tikslui pasiekti, naudai, tokie santykiai yra pasmerkti“, - sako Marius.

Dalindamasis mintimis apie meilę, pašnekovas užsiminė ir apie vasario 14-osios datą, kuri daugeliui žinoma ir minima kaip šv.Valentino diena.

„Pavyzdžiui, Katalikų bažnyčia išskirtinai nemini Įsimylėjėlių ar šv.Valentino, kuris buvo dėl įsimylėjėlių pasiaukojęs vyskupas, dienos. Katalikų bažnyčios liturginiame kalendoriuje vasario 14-oji minima kaip dviejų brolių, Kirilo ir Metodijaus, gerai žinomų kaip slaviškosios abėcėlės autoriai, šventė“, - sako pašnekovas.

Anot jo, žmogų mylėti, gerbti, daryti jam dovanas ar siurprizus reikia kiekvieną dieną. Būtent dėl to bažnyčia ir neįvardija išskirtinai vasario 14-osios Įsimylėjėlių diena.

Visgi M.Surplys mano, kad gražu, kai vasario 14-ąją pasigirsta daug linksmo šurmulio gatvėse, mokyklose, šios datos šventimas padovanoja daug gražių pojūčių jauniems žmonėms. Įsimylėjėlių dienos šventimas, kaip mano pašnekovas, išjudina ir ne vieną vyresnio amžiaus porą.

Ar sportuojate?

Ukmergės naujienos