Rolandas benamisŠią istoriją rašome, o jos herojaus žodžiais tariant - „pirštą pagaliau pakrutiname“ todėl, kad 50-mečio šilutiškio Rolando redakcijoje sulaukiame nebe pirmą kartą. Pastarąjį kartą vyras jau nebeapsikentė, kaip pats sako, „žurnalistų neveiklumo“, ir pareikalavo „daryti tvarką“.

Bėda tik, kad tvarką šįkart reikėtų daryti arba visos šalies Socialinės srities įstatymuose, arba paties Rolando galvoje, ir visur būtų ką veikti. Tą gerai žino ir Šilutės socialinių paslaugų centro, kuriame jau keli metai laikinąjį prieglobstį randa „bomžynu“ tą prieglobstį vadinantis Rolandas, darbuotojai.

O žurnalistai, net ir veiklūs, deja, nei įstatymų, nei atskiro žmogaus įpročių pakeisti nepajėgūs.

Žeidžia paauglių patyčios

Kur buvęs, kur nebuvęs, Rolandas vis užsuka į redakciją. Kada pigiausios duonos kepaliuką ir „šlapios“ dešros ritinėlį, kada kokį batoną ar silkę nešdamasis. Mat redakcija vyrui yra pakeliui, keliaujant iš parduotuvės į Šyšos parką, kur prisėdęs ant kokio kelmo suvalgo kuklius savo pietus.

Taip pusryčiauja ir pietauja net ir kai lyja, ir kai kelmai sniegu apkloti...

Rolandas - benamis, naktimis prieglaudą randantis Šilutės socialinių paslaugų centre, jo paties žodžiais tariant „gyvenantis bomžyne“. Iš čia ir pagrindinis jo pasipiktinimas - kodėl tuose namuose negalima gyventi. Vyras guodžiasi, kad ryte 8 valandą jis ir dar keli likimo broliai bei seserys privalo išeiti, ir grįžti gali tik vakare 20 val. Kur žmonėms dėtis ištisą dieną? Kad jiems belieka tik „pakampiais trainiotis ir valkatauti“, esą niekam neūpi.

„Aš ir Darbo biržoje registruotas, ir atidirbinėju už tas kapeikas. Nei plėšikas koks, nei kalėjime nesu sėdėjęs. Ar aš ne žmogus? Ar man nešalta?“, - beria klausimus, į kuriuos atsakymai ir taip aiškūs, Rolandas.

Žinia - šalta, ir dar kaip šalta. Bet ir šaltis dar ne vienintelė bedalio bėda. Vyras pasakoja, kad skaudžiausiai žeidžia paauglių patyčios. Tai šen, tai ten sutinkami vaikai (vyrio leksikone - „snargliai“), negaili ne tik tokių skaudžių žodžių, kad jam ir ašaros nenorom ištrykšta - neretai dar ir akmenimis benamį apmėto...

„Tai todėl, kad tiems vaikams šiandien visos teisės duotos, kad valdžia taip paleido“, - jau ir visai konkrečias šalies vadovų nuodėmes su jų pavardėmis įvardija Rolandas. Tų nekultūringų vaikų jis sako nesivaikantis - tiesiog stengiasi išvengti susidūrimo su jais.

Pats nekaltas - kalta aplinka

Nors ir apkaltinti „piršto nekrutinimu“, kviečiame Rolandą į atokesnį kambarėlį ir bandome daugiau sužinoti apie jo gyvenimą. Kaip nutiko, kad toks dar tvirtas vyras liko ir be darbo ir be namų, ir be artimųjų paramos? Liejamą širdgėlą palydi ne tik ašaros - kartkartėmis išsprūsta ir grubesnis žodis. Žinoma ne sau - ir buvusiai žmonai, ir šalies valdžiai adresuotas... 

Rolandas sako kadaise buvęs sportininkas - kultūristas, ir net pasiekęs aukštų laimėjimų. Turėjęs ir šeimą, ir savo verslą. Net ir mašiną - vadinamąjį „skeniką“ pirmasis Šilutėje įsigijęs.

Kas pakišo koją, kad visas tas gėris išgaravo it dūmas, Rolandas žino. Anot jo, kaltos seserys, kurios net du motinos butus pasisavino, o vėliau dar ir namus „išsistatė“, ne menkiau kalta ir žmona - k..., kuri mat su kitu susidėjo...

„Jau gal 10 metų nesportuoju“, - prisipažįsta Rolandas, bet čia pat ir vėl - gal jau septintąjį kartą - pakartoja, koks buvęs žymus kultūristas.
„Kodėl vis atgal žvalgaisi? Kodėl nežvelgi į priekį ir nekuri planų kaip iš to „bomžyno“ išeiti?“ - nusukame kalbą kiton pusėn. Ir atsargiai klausiame, ar nekiša tam kojos alkoholis?

Tokiai minčiai Rolandas iš karto prieštarauja. Anot jo, jis negeria. Tiksliau - nori geria, nenori - ne. Na nebent tik tada, kai kas nors sunervina, tada „iš pykčio“ išgeriantis. Bet ne degtinės (o tai esą labai svarbu), o tik alaus. Galiausiai prisipažįsta ir tą rytą jau padaręs „bambalį“, bet kaip kitaip - juk sušaltų?..

„Bet gydytis man tikrai nereikia, 100 procentų nereikia. Aš savęs pijoku nelaikau, aš galiu save valdyti“, - griežtai reziumuoja.
O štai kitiems keliems vyrams ir moterims, kartu su juo gaunantiems nakvynę to „bomžyno karantine“ (taip, pasirodo, vadinamas kambarys, kur nakvoja keli benamiai) gydytis reikėtų, nes jie tai jau tikri girtuokliai. „Aš tai gerai žinau, juk matau juos kasdien prie parduotuvių“, - dėsto pašnekovas.

Baudų mokėti nežada

Tai, kaip jam sekasi tame „bomžyne“, ar sutaria su kaimynais ir darbuotojais? Rolandas tikina, kad viskas būtų neblogai - yra net ir dušas, kuriame „maudykis kiek nori“. Ir sutariantis jis su visais, na nebent tik retkarčiais, išgėręs būdamas, gal būt kokį žodį garsiau pasakantis... Nes - ir vėl neteisybė - jį ir ten visi kažkodėl alkoholiku laiko. Bet jis tikrai nėra alkoholikas, išgeriantis tik todėl, kad su juo nesiskaito kaip su žmogumi...

Tai negi išgėrusius įleidžia į tuos namus? Rolandas prisipažįsta, kad jei darbuotojai pajunta kvapą, liepia eiti ir dar pasivaikščioti kelias valandas, kol išsiblaivys. Paskui vis tiek įleidžia, jei temperatūra lauke minusine. O jei pliusas, nakvynės neblaivus jau nebegausi - eik kur nori. Tada jis sako taip ir einantis per miestą. Kartą parkelyje besėdintį policijos ekipažas paėmė ir nusivežę į komisariatą uždarė kameron. Bet ta šilta nakvynė gerokai atsirūgo, kai Rolandas pamatė už ją išrašytą sąskaitą - apie 240 eurų.

Iš ko ją sumokės? „Nemokėsiu niekada“, - net rankomis sumosuoja. - O atimti iš pašalpų jie neturi teisės“, - dėsto matyt gerai išstudijuotas įstatymų vingrybes.

Bet didžiausia neteisybė ta, kad rytais tenka palikti tuos namus. Rolando nuomone, tai tik Šilutėje taip „nėra tvarkos“, nes „Kaune ir Vilniuje bomžai geriau gyvena“. Jis sako ir kruopų visokių stiklainiuose turintis, ir jei galėtų kada jų išsivirti, vis jau šilto pavalgytų. Bet negali - reikia išeiti. Be to, ir jo puodus bei dvi keptuves kažkas iš tų likimo brolių nušvilpė.

Jis tik pasidžiaugia, kad kartais kurioje labdaringoje organizacijoje drabužių gauna, kad „Šilutės Sandoros“ moterys dar ir porą eurų davė. Tai va - „Cento“ duonos kepalui ir šlapiai dešrai užteko. Į darbus niekas nenori priimti, tai iš ko gyventi?..

Tad ar mato kokią išeitį iš tos padėties pats Rolandas? Šioje vietoje vyras netikėtai susimąsto ir taria: „Pirmiausia reikia pačiam negerti. Žadu mesti“, - išeidamas dar pažada.  

Darbuotojai ir pagaili, ir utėles išrenka

Ilgai apie Rolando nuotykius gali pasakoti Šilutės socialinių paslaugų centro direktorė Reda Urbaitytė, mat vyras šių namų gyventoju tapo nuo pat jų atidarymo prieš kelis metus. Pradžioje jis gavo nakvynės namų paslaugą, todėl gyveno tikrai karališkai: naujai suremontuotuose, naujais baldais apstatytuose kambariuose, kur ir virti, ir kepti galėjo kiek tinkamas. Bet visus patogumus prarado dėl to, kad nuolat neišsiblaivydamas nesilaikė vidaus tvarkos taisyklių. Todėl Socialinės paramos skyriaus sprendimu, jam patogus gyvenimas buvo pakeistas laikino apnakvindinimo paslauga.

Bet panašu, kad ir šios paslaugos vyras jau seniai nebegautų, jei ne centro darbuotojų geranoriškumas. R.Urbaitytė ilgai vardija visus Rolando padarytus nuostolius: daužė langus, sulaužė vartų daviklius, niokojo baldus ir t.t., ir pan. Jau nekalbant apie riksmus, keiksmus ir prieš kitus gyventojus kilnojamus kumščius.

„Rolandas yra mūsų galvų ir širdžių skausmas. Jei negertų, būtų puikus žmogus, bet...“, - šypsodamasi ir be jokio pykčio sako R.Urbaitytė. Ir pasakoja, kaip darbuotojoms tenka nuolat vyrą prausti, skalbti jo drabužius, kurių kartais - labiausiai pridergtų - jau ir skalbti nebeverta. Tada darbuotojai rūpinasi rasti jam kitą aprangą, renka iš galvos utėles... Ir dar išklauso priekaištų tiradas.

Bet ne tik darbuotojoms kliūva nuo Rolando, pasak R.Urbaitytės, jo pykčio priepuolius patiria ir niekuo dėti praeiviai gatvėse. O visokiausio plauko skolų, anot direktorės, Rolandas turi daug daugiau nei vieną, tik visos jos, akivaizdu - jau beviltiškos.
 
Direktorė pripažįsta, kad girtų galėtų ir visai neįleisti į centrą, bet... juk tai žmonės. Tokių klientų socialiniai darbuotojai nuolat turi iki 10-ies, o paspaudus speigams - ir dar daugiau. „Gaila jų, tai tikrai pasiunčiame kartais pasivaikščioti, kol kiek prasiblaivys, o tada įleidžiame.

Priglaudžiame visus, kiek tik jų ateina“, - pasakoja R.Urbaitytė.

Kaip suvaldo tokią minią neblaivių žmonių? Ogi talkina nuolat centre budintys saugos tarnybos vyrai, nuolat kviečiami ir policijos pareigūnai. Nes be tokios pagalbos būtų neįmanoma.  

Komentarai  

 
#3 Lina 2018-04-12 08:36
Dukra baigus soc.aukstaji ir atsume teva ,jokios pagalbos is jos,kad i koki centra nuveztu gydyti padetu ,uzaugino 2 dvynukes ,kiek galejo jom padejo o stai ko sulauke ,atsisake tevo uzuot istiesusiod pagalbos ranka,kokia ji gali but sov.darbuotoja jei savo tevuj nesugeba padet,!!!
 
 
#2 Tomas 2018-04-11 14:45
Kietas buvo sportininkas, loky sportuodavo dar atsimenu. Gaila, kad sitaip nusivaziavo gyvenimas.
 
 
#1 Di 2018-04-11 11:20
Na taip taip, aplinka kalta.. Kiek metu bandziau padeti, daviau pinigu, stoga virs galvos, viska pragere, tiek seima tiek draugus, tiek namus.. Nebepasikeis zmogus, nes pats nepripazista, kad turi didziule problema vardu alkoholis..
Skaudu ir geda...
Dukra
 
  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos