Left Bottom vmi

jonas lukosaitis2Vardinių dieną suvalgytas pirmasis apelsinas, pirmieji uždirbti pinigai, pirmoji meilė... ir svečių belaukiant patirta trauma, o po jos - dar ir operacija, kurią atliko gydytojas bendravardis. Tokia turtinga ir įdomi yra rytoj vardines švęsiančio Katyčių seniūno Jono Lukošaičio patirtis.

„Dažniausiai Joninės man būna didesnė šventė, negu gimtadienis“, - prisipažįsta jis.

J.Lukošaitis prisimena, kad jo vaikystės metais Joninės ypač triukšmingai būdavo švenčiamos ant Rambyno kalno - su kaukėmis, atrakcijomis, kariškių salvėmis ir fejerverkais.

Ne mažiau įspūdingos Jono varduvės yra ir dabar. Kasmet per Jonines pas jį suvažiuoja draugai, artimesni giminaičiai, kurie varduvininką apdovanoja vainiku, kartu pavakaroja prie vaišių stalo, prisimena senąsias lietuvių tradicijas ir burtus.

Katyčių seniūnas pastebi, o kartu ir džiaugiasi, kad dabar vis daugiau žmonių savo vaikus krikštija Jonukais. Juk prieš keliolika metų šis gražus vardas buvo praradęs savo populiarumą.

Ne trečias, tačiau paskutinis brolis Jonas

J.Lukošaitis gimė ir vaikystę praleido Rukų kaime (Pagėgių savivaldybė). Jis sako, kad iki mokyklos į savo vardą nekreipė dėmesio, priėmė jį kaip duotybę, juk vardo, kaip ir savo tėvo ar mamos nepasirinksi. O Jonuko vardą jam išrinko vyriausias brolis, tuomet ėjęs į dešimtą klasę.
„Aš buvau paskutinis šeimoje iš dešimties vaikų. Mano broliai buvo Zitas, Romas, Pranas, Juozas. Vyriausias brolis sakė, kad reikia vieno mažiausio Jonuko. Visi sutiko ir pavadinimo mane Jonuku“, - savo vardo istoriją papasakojo seniūnas.

Jo vaikystės metais ypatingai didelė Joninių šventė vykdavo ant Rambyno kalno. Anuomet ten suvažiuodavo daugybė žmonių iš visos Lietuvos, o šventė trukdavo 3-4 dienas. 1961-1962 m. kiekvienas rajonas turėdavo paruošti Joninių pasirodymą su įvairiomis kaukėmis, atrakcijomis. Ant kalno aidėdavo kariškių salvės, nušvisdavo fejerverkai. Ūkiai netgi skirdavo mašinas žmonėms į šventę nuvežti ir parvežti.

Ant Rambyno kalno kartu su broliais važiuodavo ir Jonas, tačiau ne švęsti, o dirbti. Kadangi Jono tėtis vienas dirbo, o šeima sunkiai vertėsi, vaikai prie bendro biudžeto prisidėdavo rinkdami butelius. Butelis tuo metu kainavo 12 kapeikų, už kurias buvo galima nusipirkti duonos kepaliuką. Jonas Lukosaitis

„Kadangi norėjome mokytis, reikėjo prasimanyti pinigų uniformai, batams, knygoms, sąsiuviniams“, - sako seniūnas.

Iki vėlumos dirbdami, per tris dienas Lukošaičių vaikai užsidirbdavo iki 22 rublių. Jonas palygina, kad tėtis tuomet uždirbdavo 45 rublius.

„Įsivaizduojat, kiek daug mes vaikai galėjome nusipirkti. Tai buvo pliusas prie mūsų šeimos biudžeto“, - nelengvus laikus prisimena seniūnas.

Paragavo apelsino

Rukų kaimo kaimynystėje buvo Šilgalių Nemuno valstybinis žirgynas. Taigi visi Jono broliai mokėjo jodinėti, o vienas netgi tapo žirginio sporto meistru. Tik vienam Jonukui mama neleido joti, nes vienas brolis nukrito nuo žirgo ir susižeidė.

Per Jonines žirgus veždavo ir ant Rambyno kalno. Vyresni broliai jais jodavo, o renkant butelius reikėdavo kažkur pernakvot, tad vaikai nakvodavo ten kur buvo jų žirgai - ėdžiose arba įsirausdavo į šieną lauke. Praaušus ir vėl eidavo dirbti.

Vėliau žirgų sportą ant Rambyno kalno pakeitė motobolo varžybos. Jonas pamena, kad tuo metu prekyboje atsirado apelsinai. „Pirmą kartą gyvenime apelsiną paragavau ant Rambyno kalno per Jonines. Buvau gal 10-12 metų“, - pirmąjį egzotinio vaisiaus skonį prisimena seniūnas.
Jau būdamas vyresnėse mokyklos klasėse, Jonas į Rambyną važiuodavo pašokti, paklausyti koncerto, papramogauti. Smagu taip jaunimui buvo praleisti laiką, per tuos koncertus atsirado ir pirmosios meilės.

Baigęs mokyklą J.Lukošaitis 5 metus mokėsi Kaune, tad tuo laiku taip intensyviai Joninių ant Rambyno kalno nešvęsdavo.

Dirbo vadovaujamą darbą

Jonas Lukosaitis_su_riestainiaisGrįžęs po studijų Nemuno valstybiniame žirgyne, Jonas įsidarbino agronomu. Vėliau jis susipažino su būsima žmona Maryte, o dar po kurio laiko pora sumainė aukso žiedus.

Katyčiuose J.Lukošaitis apsigyveno 1986 m., kada jį paskyrė Ūkio vadovu. Bene įsimintiniausi jo karjeros metai praėjo „Molupio“ įmonėje, kur dirbo samdomu direkoriumi. Šios kepyklos akcinininkai buvo Jono brolis su draugu. Kadangi brolis išvažiavo gyventi į Floridą (JAV), vadovauti įmonei pasiūlė Jonui. Tuomet jis Joninių proga būdavo apdovanojamas ir namuose, ir darbovietėje. Darbe tortą suvalgydavo, visą mašiną gėlių parsiveždavo.

Prieš keletą metų akcininkai pardavė įmonę, o Jonui sukako pensinis amžius. „Tad reikėjo pasirinkti ar žiūrėti per langą, ar kažką gero nuveikti savo krašto žmonėms“, - sako jau daugiau kaip du metus Katyčių seniūnu dirbantis Jonas.

Anot seniūno, iki 50 metų vistiek norisi kažką nuveikti, jautiesi pakankamai gyvas, judrus. Tada visi rinkdavosi pas Joną švęsti Joninių - draugai ir giminės, kurių būdavo iki 20 žmonių. Svečiai jam nupindavo vainiką, nepamiršdavo pasveikinti ir kunigas Zenonas Degutis.

Dabar jau 65-erių J. Lukošaitis pripažįsta, kad labiau norisi ramybės, šventę pasidaryti savo šeimai. Paskutiniu metu jis su artimiausiais žmonėmis nuvažiuoja ant Rambyno kalno, paklauso koncerto, parvažiuoja, suvalgo pyragą, žuvies. Dažnai dalyvauja ir Vainuto Joninėse.

Joninės ant operacinio stalo

Kokios Joninės be įvairių apeigų, burtų? Senųjų tradicijų būdavo laikomąsi ir per Joninių šventę pas J.Lukošaitį. Jis sako, kad su svečiais niekada nesėdėdavo tik prie stalo - o žaisdavo, šokdavo, linksmindavosi.

Tačiau 2003 metų Jonines Jonas prisimins visą gyvenimą, nes šią šventę sutiko ant operacinio stalo.

Tąkart, kaip ir įprasta per Jonines, lijo. Belaukdamas atvažiuojančių svečių, Jonas pamatė, kad nuo ūkinio pastato stogo smarkiai bėga vanduo, mat per daug palinkęs lietvamzdis. Vyras sugalvojo jį pataisyti. Užlipo, pataisė. Tačiau reikėjo dar kartą. Užsilipus antrą kartą, ranka sprūdo ir... trūko jos raiščiai bei nervai.

Sūnus iš pradžių tėtį nuvežė pas medikus į Tauragę, o šie jį išsiuntė į Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninės Mikrochirurgijos skyrių. Joninių vakarą jam atliko 2,5 val. trukusią operaciją. Vienas iš mikrochirurgų buvo taipogi Jonas. J.Lukošaitis ligšiol dėkingas visiems gydytojams, kurie „suremontavo“ jo ranką ir jis ja gali rašyti ir atlikti kitus kasdienius darbus.

 

Savaitės klausimas



Ar pastarosiomis dienomis siautusios liūtys padarė Jums žalos?

Ukmergės naujienos