P.Čeliausko rankose - į esperanto kalbą jo išversta E.Mieželaičio eilėraščių knyga „Homo“ („Žmogus“). Kai šį vertimą perskaitė poetas iš Škotijos, rašantis esperantiškai, P.Čeliauskui jis prisipažino jautęsis taip, tarsi skaitytų originalą.„Mi deziras al legantoj de la gazeto feličan kaj sukcesan jaron“, - taip visiems laikraščio skaitytojams laimingų bei sėkmingų metų linki Švėkšnoje gyvenantis Petras Čeliauskas, vienas iš nedaugelio lietuvių, mokančių kalbėti šiek tiek daugiau nei šimtmetį gyvuojančia tarptautine esperanto kalba.

Nuo 2001-ųjų metų Lietuvoje kasmet rugsėjo 26 d. minima Europos kalbų diena. Esperanto kalba irgi būtų galima vadinti viena iš Europos kalbų, nes ja kalbančių yra visose pasaulio šalyse.

Nėra vienos tautos, vartojančios šią kalbą. Pasak P.Čeliausko, esperanto kalba dar nėra deramai įvertinta. Nors ją mokantys žmonės gali patvirtinti, kad ji išties paprasta ir nesudėtinga išmokti.

Esperanto sudomino vaikystėje

Mokytojas, kraštotyrininkas, redaktorius, esperantininkas - kaip švėkšniškį P.Čeliauską pavadinsi, taip nepagadinsi - jau ne vienerius metus su kitų šalių esperantininkais jis bendrauja būtent šia kalba.

Baltstogėje gimusio, Varšuvoje bei Veisiejuose gyvenusio gydytojo Liudviko Zamenhofo sukurta tarptautine esperanto kalba P.Čeliauskas susidomėjo dar vaikystėje, skaitydamas vaikams skirtą žurnalą „Šaltinėlis“. Jame spausdintos esperanto kalbos pamokos.

Vėliau, kuomet žurnalas dėl okupacijos nustojo ėjęs, o pati kalba, kurią Stalinas persekiojo kaip kosmopolitų, Hitleris - kaip žydų kalbą, buvo uždrausta, būsimo mokytojo susitikimas su ja nusikėlė iki 1956-ųjų metų.

„Tais metais esperanto kalbos pamokas pradėjo spausdinti žurnalas „Švyturys“. Ėmiau mokytis savarankiškai, pradėjau versti tekstus, susirašinėti, gauti literatūros“, - prisimena buvęs mokytojas.

Pasaulį vienijanti kalba

Pasak esperantininko, gydytojo L.Zamenhofo žingsnis sukurti „esperanto“ buvo itin teisingas. Kuomet nebeliko sienų, o lėktuvais žmonės gali pasiekti bet kurią pasaulio šalį, reikia turėti vieną, visam pasauliui bendrą kalbą. Per 300 metų buvo beveik 1000 bandymų sukurti tarptautinę kalbą, bet tik esperanto kalba atlaikė laiko išbandymą ir tapo išsivysčiusia gyva kalba, kuria leidžiamos knygos, žurnalai, transliuojamos radijo laidos, ji plačiai naudojama internete.

„Tarptautinė kalba turi būti paprasta, logiška, graži ir lengvai išmokstama. Esperanto kalba visas šias savybes turi. Jai išmokti reikia 10 kartų mažiau laiko negu anglų kalbai“, - tvirtina P.Čeliauskas.

Dar vienas nenuginčijamas argumentas esperanto, o ne anglų kalbos naudai yra pastarosios žodžių daugiareikšmiškumas. Vienas anglų kalbos žodis turi daugybę reikšmių, ir žinoti, kokia reikšme jis pavartotas, nėra lengva. Šiandien anglų kalba praktiškai yra tapusi tarptautine, bet tokias svarbias pozicijas ji įgavo ne todėl, kad yra tinkamiausia, o būtent dėl politinės, ekonominės ir karinės angliškai kalbančių šalių hegemonijos, vadovavimo.

„Nė viena nacionalinė kalba negali būti pripažinta tarptautine“, - įsitikinęs žemaitis iš Švėkšnos, nes tai reikštų tos šalies dominavimą ir keltų pavojų kitoms kalboms.

Prisimena švėkšniškis ir buvusius bandymus supaprastinti, atgaivinti ir pritaikyti kadaise plačiai gyvavusias kalbas tarptautiniams poreikiams, tačiau kuomet jų ilgą laiką niekas nevartojo, nebebuvo kuriami ir atitinkami terminai: „Kaip lotynų kalba pasakyti „bombonešis“? Ogi tam prireikia viso sakinio: skraidyklė, mėtanti ugnimi vemiančius rutulius. Arba kitas pavyzdys iš supaprastinti bandytos anglų kalbos, kuri vadinasi „Basic English“ ir turi ribotą žodžių fondą.

Kaip pasakyti „višta išperėjo viščiukus“, kuomet žodyne nėra nė vieno iš šių žodžių?

Atsakymas - „mažas naminis paukštis privertė išeiti iš kiaušinių mažus naminius paukščius“.

Žino, kur yra Lietuva

© silutesnaujienos.ltEsperanto kalba, pasak žemaičio, taip pat yra puikus tiltas literatūroms, ypatingai lietuviškajai, kuri pasaulyje mažai pažįstama. Versdamas lietuviškus kūrinius į esperanto kalbą, P.Čeliauskas įvairių tautų žmones supažindino su E.Mieželaičio eilėraščiu rinkiniu „Žmogus“, A.Baranausko „Anykščių šileliu“, S.Nėries eilėraščių rinkiniu Čiurlionio paveikslų tema, taip pat su pasaka „Eglė - žalčių karalienė“, V.Mozūriūno „Legenda apie Vilniaus pilį“, Maironio poema „Jūratė ir Kastytis“ ir kt.

2005 metais Vilniuje vykusio pasaulinio esperantininkų kongreso proga P.Čeliauskas nepatingėjo suredaguoti į esperanto kalbą išverstą „Vadovą po Vilniaus miestą“, o pastebėjęs, kad daugelis užsieniečių nieko nežino apie Lietuvos kraštą, parašė knygą „Lietuva per šimtmečius“.

Joje trumpas Lietuvos istorijos konspektas, pasak kraštotyrininko, gerokai išplatintas, tad tie, kurie domisi esperanto kalba, jau nebepainioja faktų apie Lietuvą.

Matematikas su poeto siela

Unikaliame Žemaitijos miestelyje - Švėkšnoje gyvenantis esperantininkas niekuomet nepamiršo ir kito savo pomėgio - kraštotyros. P.Čeliausko literatūriniame bagaže galima rasti knygas „Švėkšna prisiminimuose“, kurioje užrašytos istorijos nuo caro laikų,

„Knygnešių pėdsakai Švėkšnoje“, turistams skirtą apžvalginę knygelę „Švėkšna ir apylinkės“, taip pat leidinį apie Švėkšnos bažnyčią. Jis parengė ir švėkšniškių poezijos antologiją „Švėkšnos lyra“.

„Kažkas pasakė, kad negalima būti matematiku, nesant poetu sieloje“, - 43 metus mokytojavęs P.Čeliauskas prisipažįsta, kad nors pats ir nekuria poezijos, ją versti ir skaityti jam patinka.

Išėjęs į pensiją mokytojas neatsiribojo nuo įvairios visuomeninės veiklos. Kas dvi savaites ėmė važinėti į Kauną, kur net 11 metų - iki pat 2005-ųjų redagavo vienu geriausiu pripažintą esperantininkų žurnalą „Lietuvos žvaigždė“. Jame rašoma apie esperantininkų sąjungos veiklą, supažindinama su Lietuvos kultūra, istorija, lankytinomis vietomis, rašytojų kūryba. Randa laiko tyrinėti Švėkšnos istoriją, populiarina kraštiečių kūrybą.

Lengva keliauti

„Šiuo metu nuo esperantininkų veiklos esu kiek nutolęs. Labai gera ilsėtis“, - prisipažįsta į devintą gyvenimo dešimtį įkopęs švėkšniškis. Į tarptautinius esperantininkų kongresus jis nebevažiuoja, bet kartais dar lankosi sovietmečiu prasidėjusiose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje paeiliui rengiamose kasmetinėse stovyklose.

Kol leido sveikata, P.Čeliauskas keliavo daug: Norvegija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Čekija, Švedija, Kroatija, Kinija - šalys, kuriose teko pabuvoti kartu su kitais esperantininkais pasauliniuose kongresuose. Dabar, kuomet didesnę dalį laiko

P.Čeliauskas praleidžia Švėkšnoje, nepamiršti esperanto kalbos įgūdžių neleidžia susirašinėjimo draugas iš Vokietijos.

„Esperanto kalba susirašinėju su buvusiu tekintoju, savo amžiaus pensininku. Neturi jis nei mašinos, nei telefono, tačiau daug keliauja. Kur tik nėra buvęs! Buvau ir aš pas jį kelis kartus nuvažiavęs, po Vokietiją pasivažinėjom, aplankėm Paryžių, Amsterdamą, Romą, Vatikaną, Neapolį, Sorento“, - prisimena P.Čeliauskas.

Keliauti esperantininkams lengva ir dėl „Pasporta Servo“ vardu pavadintos tarnybos. Kiekvienoje šalyje tie žmonės, kurie moka esperanto kalbą ir yra pasiruošę nemokamai apnakvydinti bei aprodyti miestą keliauninkams iš kitų šalių, savo adresą, telefoną gali paskelbti specialioje, tūkstančius esperantininkų adresų talpinančioje knygoje.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt