Jakseviciu Medis copySkirta artėjančiam Švėkšnos 510-mečio jubiliejui

Liepos 27-ąją Švėkšna minės savo 510-mečio jubiliejų ir miestelio šventę skirs pagerbti talentinguosius kraštiečius - menininkų Jakševičių giminę.

Jakševičiai bus įamžinti Švėkšnos parke - prie tvenkinio statomas atminimo suolelis.

O „Šilutės naujienų“ skaitytojams siūlome švėkšniškės kraštotyrininkės Violetos ASTRAUSKIENĖS parengtą straipsnį apie šią išskirtinio talento kūrėjų šeimą, papuošusią ir Švėkšną, ir daugelį Lietuvos bažnyčių.

*******
Atmintis dyla, metai bėga. Norint, kad laiko dulkės nenusėstų, reikia kartas nuo karto prisiminti tuos, kurie po Švėkšnos dangum kūrė tikrovę, dar ir šiandien džiuginančią ne tik švėkšniškių, bet ir atvykėlių akį. Svarbu nepamiršti, kad šiame miestelyje, šioje gatvelėje, šiame name gyveno trijų kartų menininkai - kūrėjai, palikę ryškų pėdsaką Švėkšnos istorijoje.

Laikas eina, likimas dėlioja mūsų gyvenimo kelius, praeitis alsuoja. Ji ir šiandien čia, šalia mūsų, tik reikia kartas nuo karto ją prisiminti, kad neprarastume to, kas jau tapo mūsų kultūros istorija.

Talentu išsiskyrė ir tėvas, ir sūnūs

Jakševičių šeima, kaip ir grafai Pliateriai - neatsiejama Švėkšnos istorijos dalis.   Skulptorius Aleksandras Jakševičius (1844-1934) susilaukė dviejų sūnų: Vincento (1873-1936), kurio 140-uosius gimimo metus šiemet minime, ir Benjamino (1895-1984), pasukusių tėvo pėdomis. Vėliau jais sekė jų sūnūs: Silvanas Eugenijus (1900-1933), Adomas (1908-1967), Romanas (1905-1993) ir Vytautas (1930-1982) (pastarasis - Benjamino sūnus).

Dar būdamas paauglys Vincentas išdrožė caro portretą. Caras neliko abejingas jauno provincijos vaiko talentui - taip Vincentas įgijo teisę nemokamai baigti mokslus. Būdamas itin gabus ir imlus mokslui, jis greičiau negu įprasta baigė gimnaziją ir nutarė tęsti studijas Vilniaus dailės institute. Ten išmoko preciziškai braižyti planus, projektuoti, gavo drožybos, liejimo iš gipso, skulptūros lipdymo, įrankių ir medžiagų paruošimo, technologijos pagrindus.

Studijuojant susiformavo ir jo erdvinio mąstymo bei formos pajautimo įgūdžiai. Vincentas išmoko tiksliai kopijuoti šventųjų figūras, suprasti ir išreikšti judesio momentą, atrinkti esmingiausius modelių bruožus. Visa tai buvo itin svarbu kuriant religinės tematikos siužetus.

Vincentas pasižymėjo įgimta lakia vaizduote. Dirbdamas jis greitai išmoko išgauti reikiamas kuriamų objektų proporcijas, perteikti kūrinių tarpusavio santykius, pasiekti dekoro elementų harmonijos. Visų šių dalykų vėliau jis išmokė ir savo sūnus Silvaną Eugenijų bei Adomą, kurie, išskyrus bendrojo lavinimo mokyklas, niekur kitur daugiau dailės oficialiai nesimokė. Jų akademija tapo bendras darbas su tėvu ir jo pamokos.

Vincento sūnūs, iš tėvo paveldėję menininko talentą, nuo paauglystės talkino tėvui, taip įgydami žinių ir profesionalaus darbo patirties. Dirbdami vienoje komandoje, tėvas ir sūnūs galėdavo imtis didelių darbų - jie vieni pajėgdavo įrengti visos bažnyčios vidų: suprojektuoti ir pastatyti altorius, nulipdyti šventųjų skulptūras, nupiešti paveikslus ir išdekoruoti sienas, atlikti ir visus reikalingus medžio drožybos darbus. Jie pagamindavo ne atskirus baldus, o jų komplektus, kuriuos sudarydavo dekoratyviniai bažnyčios apdailos elementai, sakyklos, vyskupo sostai, suolai ir daugelis kitų puošybos detalių.

Vincentas buvo kviečiamas dirbti ir į kitus dvarus. Taip menininkų Jakševičių darbai liko Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos ir kitų dvarų parkuose, rūmuose, miestų aikštėse.

Yra žinoma, kad prelatas J.Maciejauskas Švėkšnoje statomai bažnyčiai ieškojo geriausių to meto meistrų. Tikėtina, kad dirbdamas Panevėžyje jis sužinojo apie V.Jakševičiaus talentą ir darbus, susipažino su juo.

Jaukių namų neįsirengė, bet išpuošė Švėkšnos bažnyčią

Iki to laiko klajojęs po Lietuvą ir Rusiją, Vincentas Švėkšnoje apsigyveno ilgam - čia šeima praleido beveik 50 metų.
Jakševičiai turėjo vienus namus ir jie buvo Švėkšnoje.

Vincentas Jakševičius apie 1920-uosius metus grafų Pliaterių namo statybai dovanotame žemės sklype pastatė dviejų aukštų didelį gyvenamąjį namą (toji vieta dabar - Vilkėno g. 28). Apie 1967-1968 m. Jakševičių namai buvo nugriauti.

Jakševičių namas stovėjo dideliame sode, aplink buvo daug žalumos: augo dideli rožių krūmai, alyvos, daug žydinčių gėlių. Sodas išsiskyrė įdomiais vaismedžiais, tarp medžių pasislėpęs namas atrodė įspūdingai, vaizdas priminė pasakas.

Tik jų svajonė sukurti gražius namus neišsipildė - namas iki galo taip ir nebuvo įrengtas, o laikui einant gyventi tinkamo ploto mažėjo, gyventi čia darėsi nejauku ir nesaugu. Todėl kieme buvo pastatytas mažas gyvenamasis namelis.

Neturima duomenų, kokius darbus Vincentas buvo sukūręs iki 1905 metų, kol klebonas, prelatas Julius Maciejauskas, Švėkšnoje organizavęs vienos gražiausių bažnyčių Lietuvoje (projektavo K.E.Strandmanas) statybą, pakvietė skulptorių atvykti padirbėti į Švėkšną.

Švėkšnos bažnyčioje jis įrengė keletą mažesnių altorių, nulipdė dešimtis skulptūrų, papuošė altorius, dalį bažnyčios inventoriaus papuošė dekoratyviniais cementiniais ir drožtais elementais. Tapė jis čia ir paveikslus, dekoravo sienas. Bažnyčios mūrinės tvoros nišose iki šiol stovi skulptoriaus lipdytos šventųjų skulptūros.

Išgražino ir Švėkšną

Vincentas labai išgražino ir Švėkšną: grafų Pliaterių parkas buvo papuoštas jo skulptūromis, dekoratyvinėmis vazomis, įvairiais meniniais mažosios architektūros elementais. Dalis šių darbų čia yra išlikę iki šiol, kiti, sovietmečiu sunaikinti, jau yra atkurti (Laisvės paminklas).

Laisvės paminklui Švėkšnoje, kurį 1928 m. suprojektavo ir pastatė Vincento sūnus, architektas, skulptorius, dailininkas Adomas Jakševičius, vieta buvo parinkta Švėkšnos parke, priešais „Saulės“ gimnazijos pastatą. Sudėtingos kompozicijos paminklas turėjo vaizduoti prie kryžiaus stovinčią moterį su iškeltu vainiku rankoje. Prie jos kojų skulptorius nulipdė tupintį erelį ir gulintį liūtą. Apatinėse paminklo dalies plokštumose sukūrė bareljefus, kuriuose pavaizdavo šv. Aloyzą, šv. Kazimierą, šv. Tomą Akvinietį ir šv. Mergelę Mariją, o postamento viršutinės dalies plokštumose padarė Gedimino stulpų motyvų bareljefus.

1968 m. šis paminklas buvo sudaužytas, o jo liekanos traktoriumi išvežtos ir užkastos žemėje.

1990 m. Švėkšnos parapijos klebono P.V.Stuko rūpesčiu paminklo kopija, nors ir paprastesnės kompozicijos, buvo atstatyta.

Daug bendros autorystės darbų

Publikacijose apie Jakševičių darbus šiandien galime rasti ir tokių atsiliepimų: „Plačiai sklido garsas apie menininkų Jakševičių komandą, apie jų kūrybinį išradingumą, sugebėjimą išlaikyti kompozicinę architektūros, skulptūros bei tapybos harmoniją, didelį meistriškumą ir greitą darbų atlikimą“.

Toks darbo stilius buvo parankus užsakovams, tiems, kas užsakydavo įrengti didelių, katedros tipo bažnyčių vidų. Kita menininkų grupė, kuri per trumpą laiką atliktų tokius didelius darbus, Lietuvoje nėra žinoma.

Vyriausias Vincento Jakševičiaus sūnus Silvanas buvo didžiausias tėvo pagalbininkas. Tėvas šį gabų vaikiną buvo išmokęs visų tų kūrybos paslapčių, kurias pats žinojo. Sūnus nuoširdžiai padėdavo tėvui, todėl nenuostabu, kad daugelis kūrinių įvardyta kaip bendras skulptorių Vincento ir jo sūnaus Silvano Jakševičių darbas.

Iš tėvo ir brolio Silvano mokėsi mažasis Vincento sūnus Adomas, kuris, pasak kai kurių jį pažinojusių amžininkų, savo gabumais net pranoko vyresniųjų lūkesčius.

Šiandien kalbant apie Jakševičių kūrybą, galima teigti, kad iki 1936-ųjų metų (V.Jakševičiaus mirties) visus Jakševičių kūrinius teisingiausia būtų priskirti tėvo ir jo sūnų bendrai autorystei.

Įtemptas darbas, poilsio trūkumas, didelė atsakomybė palaužė skulptoriaus V.Jakševičiaus sveikatą ir jo širdis, statant centrinį altorių Gegužinės bažnyčioje (Kaišiadorių r.), 1936 metais sustojo.

Talentingos trys Jakševičių kartos

Beveik visiems trijų kartų dailininkų Jakševičių darbams būdinga tai, kad tai ne smulkūs, trumpalaikiai, nereikšmingi kūriniai, o ilgaamžiai, estetiškai patrauklūs ir keliantys žmonėms pasigėrėjimą. Taip trys menininkų kartos, dirbusios profesionaliai, išradingai, su dideliu meistriškumu ir harmonija, kūrė Dievui ir žmogui, jų darbai puošia Lietuvos bažnyčias, kapines, aikštes.

Menininkų Jakševičių pagrindinę ir didžiąją kūrybos dalį sudaro religinės paskirties kūriniai. Tėvas Vincentas ir jo sūnūs Silvanas bei Adomas mokėjo profesionaliai projektuoti, lipdyti skulptūras, piešti paveikslus, visa tai tinkamai įkomponuoti į bažnyčios erdvę, sukurti dekoratyvinius figūrų, drožinių komplektus ar kompozicijas. Šie menininkai gerai žinojo savo kuriamų šventųjų istorijas, savo darbuose sugebėdavo gerai išgauti judesį, perteikti siužetus. Kadangi jie buvo gerai susipažinę ir su krikščionybės mokslu, sakraliniu menu, dailės stiliais ir būdingiausiais jų bruožais, šios žinios jiems labai praversdavo kūryboje.

M.Jakševičienė - liaudies gydytoja

Apie Švėkšnoje gyvenusią skulptoriaus V.Jakševičiaus žmoną Marijoną Juknevičiūtę - Jakševičienę, kilusią iš garbingos bajorų giminės Panevėžio rajone, būtų galima parašyti atskirą istoriją. Dar ir šiandien iš švėkšniškių prisiminimų galime spręsti buvus ją miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose žinomą liaudies gydytoją.

Sunegalavus suaugusiam žmogui, vaikui ar gyvuliui, pirmiausia miestelio gyventojai kreipdavosi į ją. Ponia Marijona mokėjo žmones nuraminti, skausmus numalšinti, įvairias skrandžio, inkstų, odos ligas išgydyti. Padėdavo sergantiems epilepsija, įvairiomis vaikų ligomis. Retas miestelio gyventojas nebuvo ieškojęs pagalbos pas M.Jakševičienę. Ūkiškai negyvenusi moteris už suteiktas paslaugas gaudavo mėsos, sviesto, daržovių, grietinės ir kitokio maisto.

Yra išlikusios dvi ir parodose eksponuojamos senos homeopatinės Marijonos knygos. Pagal jas ji paruošdavo tinkamus vaistus. Šita jos veikla ir už ją gaunamas atlygis maisto produktais padėjo šeimai išgyventi per karą ir po jo, nes vienintelis maitintojas buvo sūnus dailininkas Adomas, kuris atsisakė kurti ir dirbti tarybinei valdžiai.

Vėlų 1967 metų rudens vakarą paskutinis duris Anapilin atvėrė Adomas. Paliko jis visus, kaip ir savo angelus, šventuosius, kuriuos kaip retas kuris kitas ano meto dailininkas gerai pažinojo. Išėjo laisvas, neįbaugintas, nenugalėtas, gyvenimo nesuluošintas, nepajutęs skausmo ir neišgirdęs nuo mašinos smūgio dūžtančių stiklų garso.

Ši šeima paliko žymų pėdsaką Lietuvos bažnyčių mene, bet liko nepelnytai užmiršta. Daug darbų iki šiol nėra žinomi. Stenkimės prikelti menininkus iš užmaršties ir įvertinti jų darbus.

Šaltinis - „Žemaičių žemė“, 2009/3

 Projektas: "Kultūros uostas: Istorija."

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt