Šilutės r. savivaldybės administracija yra pasiruošusi visus ilgaamžius pasveikinti ir apdovanoti vienkartinėmis išmokomis – tam savivaldybės biudžete numatyti 4188 eurai. Sulaukusiems 100-mečio jubiliatams bus skiriama po 102 Eur, minėsiantiems 95-metį – po 51 Eur, o 90-metį – po 30 Eur.
Pranešti apie artėjantį jubiliejų galima Savivaldybės Socialinės paramos skyriui arba vietos seniūnijai.
Viena iš tokių ilgaamžių, sausio 9-ąją sutikusi savo 90-metį, buvo šilutiškė Valė Šernienė. Į šiluma, artimųjų meile bei visapusiu rūpesčiu apgaubtus namus, kuriuose šiuo metu sūnaus Petro ir marčios Zitos prižiūrima gyvena devyniasdešimtmetė, užsukę Šilutės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis ir Tarybos narys Algirdas Balčytis linkėjo sveikatos bei perdavė simbolines dovanas.
Beje, ir jubiliatės sūnui Petrui Pužui šie metai gana svarbūs. Jis visai neseniai, sausio 2-ąją, sutiko savo 70-metį. „Už savo mamą esu lygiai dvidešimt metų jaunesnis“ – sakė pašnekovas.
Petras pasakojo, jog mamos gyvenimas buvo sunkus ir kupinas įvairiausių išbandymų. Tačiau, nepaisant visko, moteris sulaukė išskirtinio jubiliejaus.
Valė gimė Švėkšnos valsčiuje, Paulaičių kaime. Šeimoje iš viso buvo net 13 vaikų. Ūkininkai tėvai prie darbo lenkė visas savo atžalas, tad vaikai augo savarankiški, darbštūs ir rūpestingi.
Sulaukusi pilnametystės Valė ištekėjo už dešimčia metų vyresnio Tado Pužo. Tuomet buvo 1943-ieji – sunkūs ir istorijos puslapiuose palikę daug skaudžių randų metai.
Sukūrę šeimą jaunieji apsigyveno gretimame kaime, Surinkiškiuose, kur netekusi vyro gyveno vieniša Tado mama. Bet šeimos laime ir Valė ilgai nesidžiaugė – vos atšventusi 25-metį ir glėbyje spausdama tris vaikelius, jauna moteris netikėtai ir mįslingai liko viena.
„Tėtis vieną dieną išėjo ir nebegrįžo. Apie jo tragišką mirtį tuomet sklandė įvairiausi gandai, tačiau ir šiandien nežinome, kur yra jo kapas“, – sakė sūnus Petras.
Brangiausiu Valės turtu, netekus vyro, liko vai-kai Petras, Stasys ir Birutė. Tačiau vienišos moters sunki dalia nepalaužė: ji kibo į darbus, rūpinosi šeima, užaugino vaikus, išleido juos į mokslus.
Sūnus Petras ir dabar atsimena, kaip mamai teko sunkiai ir be atlygio visus metus dirbti tuometiniame kolūkyje. Tik metų gale už padarytus darbus moteriai, vienai auginančiai tris mažylius, buvo atsilyginta pusmaišiu grūdų.
„Atsimenu, kai prieš Naujuosius kartu su mama nešėme tą maišelį į malūną“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Petras.
Anot jo, išgyventi pavyko tik visiems kartu sunkiai dirbant – šeima augino daržoves, vieną kitą gyvulėlį – ir taip išsimaitino.
Tik atsikvėpusi po visų išbandymų, kai vyriausias sūnus grįžo iš tarnybos sovietų armijoje, Valė apsisprendė sumainyti žiedus su antruoju savo gyvenimo vyru – našliu Gintu Šerniumi. Jis žmoną išsivežė į savo namus Šilininkuose.
Jau 32 metai, kai ir Ginto nebėra tarp gyvųjų, o sengalvėle mama rūpinasi jos vaikai.
V.Šernienė jau penktus metus gyvena su sūnaus Petro šeima. Ilgaamžė labiausiai mėgsta ramybę, kartais paskaito laikraštį, pažiūri televizorių. Jos didžiausias džiaugsmas – du anūkai, per šeimos šventes namuose laksto ir 4 proanūkiai.