Gegužės viduryje A.Auškalnis atšventė 90-mečio jubiliejų. Į jaukius tėvų namus suvažiavęs gausus artimųjų būrys kartu pasveikino jį ir jubiliejaus, ir Tėvo dienos proga, paminėjo ir tėvų bendro gyvenimo 65-metį.
„Jie abu labai norėjo išlaikyti šeimą, užtat dabar mums – jų vaikams ir anūkams nėra šventesnės vietos už senelių namus“, – tokią traukos į gimtinę priežastį išsako Antano ir Emilijos Auškalnių vaikai.
40 metų – Žemaičių Naumiesčio malūne
Kalbantis su Žemaičių Naumiesčio jubiliatu, kur buvus, kur nebuvus, kalba vis pasisuka apie malūnus. Ir kaip kitaip, jei visas iš Šilalės rajono atkilusio Antano gyvenimas mūsų rajono malūnams atiduotas buvo.
Gausioje šeimoje – tarp dar 4 brolių ir dviejų sesių augo Antanas. Nors vyriausias buvo, darbų ūkyje netrūko, bet ir mokslo ragauti teko. Palyginti tiems laikams – visai nemažai: pradžios mokyklą, o vėliau neakivaizdžiai dar ir penktą bei šeštą klases baigė.
Po to, jau sovietų valdžiai atėjus, A.Auškalnis atvyko Švėkšnon. Sako, pažįstamas pakvietęs sąskaitininku malūne dirbti. Metai – Švėkšnoje, dar pusmetis – Vainute, po to – vėl Švėkšnoje. Taip iki 1953-ųjų, kuomet sprogo variklis Žemaičių Naumiesčio malūne. Sprogimas buvęs baisus, net malūnininką užmušė. Tas įvykis ir tapo Antano persikėlimo Žemaičių Naumiestin ir šio malūno perėmimo priežastimi.
Darbo pradžios datą mena gerai – balandžio 1-oji, čia išdirbtus dešimtmečius irgi – jų keturi.
„Geri žmonės čia buvo, daug klientų. Tie, kas norėjo valcuoti grūdus, važiuodavo pas mane ir iš Švėkšnos, ir nuo Vainuto“, – mena jubiliatas.
Daug prisiminimų susiję su Švėkšna
Anot paties pašnekovo, platus pažinčių ratas ir buvęs pretekstu, dėl kurio vis gaudavęs prašymų piršliauti vestuvėse. Kiek iš viso porų supiršo, jau nebepamena nei jis pats, nei žmona Emilija. Garantuoja tik, kad daugiau nei 10. Dar antra tiek pakrikštiję kūdikių.
Vienas paskutiniųjų krikštavaikių, dabar jau 40-metis ponas, į savo krikštatėvio jubiliejaus šventę net iš sostinės atvažiavo.
Susėdę abu dar sykį aptarė tų krikštynų istoriją. Juk, žinia, krikštynos bažnyčioje sovietmečiu buvo kone nusikaltimu laikomas įvykis, tad ne vienas kūdikėlis tą sakramentą slapčia gavo. Teko ir Antanui su Emilija tuomet mažylį į Švėkšną gabenti, mat ten Antanas pažįstamą kleboną turėjęs.
Žmona Emilija Antano gyvenime dar Švėkšnoje dirbant atsirado. Susipažino šokiuose – keleriais metais jaunesnė mergina iš gretimo kaimo ateidavusi. Patikusi, mat gerai šokusi ir gražiai dainavusi. Įdomus sutapimas – ji irgi dar šešių sesių apsuptyje augo.
Beveik metus padraugavę, sutarė, kad reikėtų tuoktis.
Vestuvės irgi Švėkšnoje vyko, o štai pernai lapkrity juodu jau geležines – 65-ąsias jų metines paminėjo.
Abu buvo aktyvūs
Auškalniai užaugino dvi dukras ir sūnų. „Taip jau išėjo, kad kiekviename malūne po vieną vaiką man gimė“, – šmaikštauja apie atžalas klausiamas Antanas.
Antanas, Alma ir Birutė – pedagogai, Klaipėdoje ir Vilniuje savus gyvenimus sukūrė, tėvams 6 vaikaičius ir 3 provaikaičius jau padovanojo.
Kalbėdami apie tėvus, vaikai nepamiršta paminėti, kad šiltos jų širdys ir rankos prie savęs glaudė ir vieną našlaitę. Dabar Donata jau irgi sukūrusi šeimą, gyvena Vilniuje, ji irgi atskubėjo į šeimos šventę.
Emilija mena, kad Antanui susirgus malūną perimti teko jai. Kartu dar ir vilnų karšyklai vadovavo. O namuose laukė ne tik vaikai, bet ir namų ūkis. „Suspėdavau visur“, – apibendrina moteris.
Suspėdavo ji ir visuomenine veikla užsiimti, ir chore padainuoti. Antanas – šiukštu – nepraleisdavo futbolo ir krepšinio varžybų, kuriose pats dalyvaudavo. „Visą gyvenimą abu buvo labai aktyvūs“, – sako Auškalnių dukros ir sūnus.
Stebėti varžybas Antanas skuba ir dabar: linksmai sako, kad reikia pašūkauti už saviškius.
90 metų – solidi sukaktis, tad senolis pasiguodžia, kad „jau dažnai į širdį kažkas kimba“. Bet spindinčios akys išduoda, jog, kai tik žais saviškiai, jis ir vėl į stadioną patrauks.
Švenčiausia vieta – tėvų namai
Ar taip lengva šešis su puse dešimtmečio kartu nugyventi, džiaugsmais ir rūpesčiais vis su tuo pačiu žmogumi dalintis? Ar niekuomet jų namuose nekilo barnių? – bandome provokuoti Antaną ir Emiliją.
„Namų be dūmų nebūna“, – visiems žinoma išmintimi atsako Emilija. Bet, anot moters, labai svarbu pagarbos vienas kitam neprarasti, taikytis ir prie antrosios pusės norų. Ji sako pastebinti, kad būtent tos pagarbos šiandien bene labiausiai stokoja šeimas kuriantis, o po kelių metelių jas ardantis jaunimas.
„Ir mama, ir tėtis buvo labai atsidavę vaikams, abu labai norėjo išlaikyti šeimą ir bendrus namus. Užtat dabar mums ir mūsų vaikams nėra šventesnės vietos už tėvų ir senelių namus“, – tai dar vienas šiandien jau suaugusių Auškalnių vaikų vertinimas, išsakomas į praeitį iš nemenko laiko atstumo pažvelgiant.