Šilutė valdo! – taip dainininkas Andrius Mamontovas įvertino šilutiškių energiją koncerte. Jo pabaigoje A.Mamontovas scenoje „išsiplėšė“ širdį – delnu vaizduodamas širdies plakimą parodė, jog gerbėjai ir kartu išgyventos emocijos visada liks giliai viduje.
„Važiuodami į koncertą pamatėme besileidžiančią raudoną saulę ir aš pasakiau: „Šilutėje turi būti gerai…“, – kalbėjo dainininkas, o jo žodžius publika užgožė ovacijomis.
Nors atlikėjas metė iššūkį piratams, leisdamas legaliai ir žinoma nemokamai atsisiųsti jo kūrybą, žmonės plūdo į naujojo albumo „Elektroninis dievas“ koncertus.
Aktorius, dainininkas, kompozitorius, visuomenės veikėjas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius, kandidatas gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, Gatvės muzikos dienos idėjinis vadas… Ar sąrašą tęsti?
„Šilutės naujienų“ pokalbis su A.Mamontovu buvo apie Dievą, tikėjimą, kvailystes, džiuginančius dalykus ir lietuvių tapatybę. Perduodame ir jo sveikinimus – ne su Kalėdomis, o su Saulėgrįža, bei linkėjimus specialiai mūsų skaitytojams.
GALERIJA: A.Mamontovo koncertas Šilutėje
– Kiek religijos yra Jūsų Kalėdose?
– Kalėdose apskritai nėra religijos. Čia yra sena, lietuviška, tradicinė gamtos virsmo šventė, kada naktis yra ilgiausia, o diena trumpiausia. Kalėdos – kitaip vadinama Saulėgrįža, kada dienos pradeda ilgėti. Visi mes gyvi organizmai džiaugiamės tuo, kad saulės tampa daugiau. Esame nuo saulės priklausomi tiesiogiai.
– Kodėl tiek kritikos sulaukė būtent jūsų daina apie Kalėdas?
– Nežinau, galbūt žmones paveikia tai, kad Kalėdos yra labai sukomercintos. Ta šventė paversta apsipirkinėjimo vajumi, prekybos centrai Kalėdas labai afišuoja. Todėl jos pastaruoju metu subanalintos. Aš visada norėjau parašyti dainą apie Kalėdas. Man šita šventė patinka, patinka, kai dienos pradeda ilgėti, dėl to jaučiu didžiausią džiaugsmą, tad ir daina apie tai.
– Kiek jus veikia kritika, kiek į ją kreipiate dėmesio?
– Ta kritika, kurią rašo komentaruose, manęs nė kiek neveikia. Ji veikia, jei žmogus kritiką moka kažkaip civilizuotai, be pykčio ją tau pasakyti į akis, prisistatęs, kas jis toks. Jeigu tai yra raštu, tai pasirašo savo pavarde. Jei „Facebook’e“ – tai įsidėjęs savo nuotrauką, pasirašęs savo vardu ir pavarde. Tada gali klausyti, ką jis sako. O šiaip anoniminių komentatorių bendras lojimas iš po stalo.
Aš niekada neskaitau komentarų apie save, nes man jie nesvarbūs. Aš žinau, ką aš darau. Kritika man svarbiausia iš artimų žmonių, nes žinau, kad jie man ją sako su meile. Tą visada įsiklausau ir priimu.
– Kodėl šiame albume akcentavote pagonybę ir dievoiešką?
– „Elektroninis dievas“ nėra pagonybės albumas. Tiesiog ta tema man seniai aktuali. Mes nuolat ieškom atsakymų į klausimus „kas mes tokie?“, „kaip save pristatyti pasauliui?“, „su kuo save identifikuojam?“. Ta senovinė, lietuviška, pagoniška tradicija yra mūsų tikroji kultūra.
– Pagonybės kritikai pagonybę dar sieja su stabais. Ar jūs turite stabų?
– Bet kuri religija susijusi su stabais. Krikščionybėje stabas – kryžius, islame – akmuo, kuris guli Mekoje. Žmonės susikuria stabą, net jei vadina jį kitu vardu. Į aukštesniąsias jėgas jie kreipiasi per kažkokį pavidalą, kurį susikuria. Tai neišvengiama ir tame nėra nieko bloga.
Man pagoniška kultūra graži tuo, kad į Dievą kreipiamasi per gamtos reiškinius. Ta tikroji pagonybė: tu kalbi su Dievu per saulę, medžius, vandenį, mėnulį. Tai natūralu, gražu ir tikra.
– Ar nepastebite, kad dabar išvis tikėjimo krizė: žmonės niekuo nebetiki?
– Žmonės labai nori tikėti! Tik tas dirbtinai mums prisiūtas tikėjimas neprigyja ir, turbūt, niekada neprigis. Katalikybė Lietuvoje adaptuota: tie Rūpintojėliai, kurie stovi palei kelią, tiesiog bandymas senuosius pagoniškus lietuvių stabus pakeisti. Pačios Kalėdos – sena pagoniška šventė, tik pervadinta. Kaip Rasų šventė pervadinta į Jonines, Vėlinės – į Visų Šventųjų šventę. Tai tarp religijų vykstanti konkurencija, kas daugiau turės narių. Kuo daugiau narių, tuo daugiau jie moka mokesčių, tuo geriau ta religija gyvena. Religija, mano manymu, yra verslas, tikėjimas dažnai nesusijęs su religija.
Lietuvoje pasigendu senų tradicijų saugojimo. Mes turim sutartines – unikalų žanrą, kuris įtrauktas į pasaulio paveldą (UNESCO reprezentatyvus žmonijos nematerialus kultūros paveldas, aut. past.), bet žmonės jų nemoka, daugiau moka „Ant kalno mūrai…“, „Du gaideliai“, kurios iš tikrųjų yra lenkiškos dainos.
Tradicinė Lietuvos religija – baltų tikėjimas – oficialiai pripažįstama tik kaip netradicinė. O katalikybė, kuri yra atnešta mums iš Romos imperijos, pripažįstama tradicine. Mes patys esame pasimetę, su kuo save tapatinti, kas yra mūsų šaknys.
Teko būti Pietų Amerikoje. Tarkim, ten vaikas šalia abėcėlės ir daugybos lentelės privalo mokėti groti tradicine Pietų Amerikos gitara – ukulėle. Net jei vaikas neturi klausos, jis vis tiek turi mokėti kelis akordus. Lietuvoje turi būti privaloma mokėti vaikams bent kelias sutartines. Tai mūsų kultūros pagrindas ir tose senose liaudies dainose užrašyta visa tautos istorija. Liūdna, kad mums ji nėra svarbi.
Dėl to ši tema mane vis patraukia. Mūsų šalis yra maža ir mus visą laiką kažkas nori priglobęs po savo sparnu paversti panašiais į kažką kitą. Taip netenkam savo tikrojo veido.
– Sakote, kad albumas „Elektroninis Dievas“ – aliuzija į tai, kad mes, gyvendami elektroninėje erdvėje, turėtume ir Dievą apgyvendinti joje. Kaip, jūsų manymu, atrodo elektroninis Dievas?
– Mes nė vienas nežinom, kaip jis atrodo, gal net nesužinosim. Nežinom, ar tai jis, ar ji, ar „tai“. Tik kai kurie žmonės susikuria tam tikrą to Dievo vaizdinį ir tada pasakoja, kaip jis atrodo, ir įtikinėja kitus. Aš nežinau – tai vienintelis sąžiningas atsakymas.
– Ar turite asmeninių ritualų, nebūtinai susijusių su tikėjimu?
– Kiekvienas turime kažkokių ritualų. Aš lipdamas laiptais visada stengiuosi pradėti dešine koja. Arba einu šaligatviu ir stengiuosi statyti koją, kad tik nebūtų ant plytelių sudūrimo. Mes su grupe turim ritualą prieš koncertą, bet visa tai yra daugiau dėmesio sukaupimui skirti dalykai, aš jų nemistifikuoju.
Mistiką sukuriame patys, nepasakome kažko iki galo. Mistika yra viskas, kas šiek tiek pridengta. Kartais sąmoningai neatidengiame akių ir dalyką mistifikuojam, nes mums patinka turėti kažką paslaptingo savo gyvenime.
– Visų klausiu, kas labiausiai džiugina gyvenime, nes daugelis labai mėgsta vardinti problemas. Kas džiugina jus?
– Man gera būti namuose, aš mėgstu savo namus, šeimą, džiugina mano vaikai, pusryčiai su žmona iš ryto, kelionės, koncertai.
Džiugina, kai žmonės salėje dainuoja kartu su manim. Gerai pagalvojus, žmogui liūdna tada, kai galvoja apie tai, ko nėra, nebėra, ar apie tai, kas gal bus, gal nebus… Jei galvotum apie tai, kas yra čia ir dabar, pamatytum, kad šią akimirką nėra jokio liūdesio, yra vien tik džiaugsmas. Mane džiugina kiekviena akimirka.
– Jus dažnai laiko autoritetu. Papasakokite kokią šių metų kvailystę padarėte, kad neatrodytumėte toks iš padangių.
– Aš nesu iš padangių! Pats į save žiūriu autoironiškai. Ką jūs vadinat kvailyste, nežinau? Aš kiekvieną dieną iškrečiu ką nors juokinga. Mėgstu kokių nors nesąmonių internete prirašinėti, paprovokuoti žmones, ypač socialiniuose tinkluose.
– Koks jūsų santykis su televizija, populiariąja kultūra?
– Tiek, kiek tai leidžia sukurti gera, paskleisti gerą žinią, tol, kol tai nėra destruktyvu, kodėl ne. Televizija yra toks pat įrankis kaip ir internetas, plaktukas, vinys, pjūklas ar keptuvė – dalykas, naudojamas tikslui pasiekti, sukurti arba sugriauti, kaip kartais būna.
– Kokią neįgyvendinamą, utopišką idėją turėtumėte?
– Norėčiau Lietuvoje pastatyti piramidę, kuri būtų dvigubai didesnė už Cheopso piramidę Egipte. Tada visas pasaulis pas mus važiuotų jos žiūrėti.
– Kodėl piramidę?
– Gerai, ne piramidę, piliakalnį, kas yra labiau tradicinis dalykas. Man labai patinka Lietuva, bet vienintelis dalykas kurio joje trūksta, – kalnai. Gal reikėtų supilti kokį savo didžiulį kalną?
– Vis išlenda lietuvių saviplaka, ką matot pozityvaus lietuvių kultūroje?
– Lietuviai kruopštūs žmonės, linkę pasverti prieš kažką darydami. Esam ramaus būdo, draugiški, svetingi, esmam gražūs, palyginus su kai kuriom šalim. Tiek vyrai, tiek moterys Lietuvoje yra išvaizdūs. Mes turim daug puikių savybių, bet dažnai būna, kad gyvendami tokioje mažoje šalyje vienas kitą kažkaip užblokuojam.
Kai lietuviai išvažiuoja į užsienį, ten pagyvenę išsiskleidžia, realizuoja save, atveria naujas savybes, kitoje aplinkoje, kuri nenusodina žmogaus. Tai yra tai, ko mes turėtume išmokti – nenusodinti vienas kito. Mes visada geri svečiams, užsieniečiams, bet su savais elgiamės atvirkščiai. Kai išmoksim elgtis su savais, kaip elgiamės su užsieniečiais, tada viskas ir pasikeis.
Labiausiai trūksta iniciatyvos. Žmonės per tarybinio laikotarpio metus priprato, kad valdžia pasako viską, ką reikia daryti, ir dabar laukia, kol valdžia pagerins jų gyvenimą, piktinasi. Iš tikrųjų, jei tavo kieme nešvaru – imk šluotą ir šluok. Tik tada kažkas pasikeis.
– Ar girdėjosi Vilniuje, kad Šilutė buvo šių metų Lietuvos kultūros sostinė?
– Taip, girdėjosi. Kitą dalyką visada girdžiu, kad Šilutė yra pirmiausias miestas, kuris prisideda prie Gatvės muzikos dienos.
– Šilutė dar siejama su potvyniais. Kaip manot, kas liktų Šilutėje, jei nebebūtų potvynių?
– Liktų gatvės muzikos diena (juokiasi).
– Pabaigai – linkėjimas „Šilutės naujienų“ skaitytojams ir šilutiškiams.
– Būkite čia ir dabar!
– Ačiū už pokalbį.