Antanas Guoga: „Dalintis su skurstančiais man yra būtinybė“

pay as u feelĮ labdarą kaip į neatsiejamą verslo dalį žiūrintis Antanas Guoga įsitikinęs, jog dalintis su kitais – ne mada, o būtinybė. Verslininkas ir filantropas, profesionalus pokerio žaidėjas jau daug metų su sunkiau gyvenančiais dalijasi ne tik uždirbtais, bet ir prie pokerio stalo laimėtais pinigais.

Neseniai A. Guoga solidžia suma parėmė „Maisto banką“, kuris rūpinasi padėti skurdžiausiai gyvenantiems šalies žmonėms, – labdaringas „Maisto banko“ koncertas, per kurį paaukoti skurstantiems galės kiekvienas trumpuoju telefono numeriu 1490, bus transliuojamas jau šį sekmadienį, gruodžio 8 d., 19.30 val., per LNK.

Šiuo metu Australijoje, Melburne, gyvenantis verslininkas sudalyvavo “Maisto banko” pasiūlytame eksperimente ir pamėgino vieną dieną prasimaitinti už penkis litus, t. y. apytiksliai už 2,5 Australijos dolerio.

Su tiek pinigų kišenėje verslininkas apsilankė kavinėje, kurioje už maistą galima mokėti tiek, kiek nori ar kiek pinigų turi. A. Guoga pastebėjo, jog ir Lietuvoje galėtų įsisteigti panašiu principu veikiančių maitinimo įstaigų.   – Ar pats esate susidūręs su skurdu, patyręs nepriteklių?

– Taip, vaikystė nebuvo rožių žiedlapiais klota. Paauglystė – taip pat. Galbūt dėl to ir esu empatiškas, atjaučiantis kitus bei padedantis pagal galimybes. Tačiau visiems padėti finansiškai tikrai negaliu, nes kasdien besikreipiančių su įvairaus pobūdžio prašymais yra ne vienas ir ne du. Jei negaliu paremti finansiškai, bandau surasti, kas galėtų ar bent palaikau idėją morališkai.
 
– Esate pristatomas ne tik kaip verslininkas, bet ir filantropas. Kas paskatino jus dalintis?

– Turbūt paties asmeninė patirtis ir suvokimas, kad ne materialūs dalykai gyvenime svarbiausi. O duodamas juk gauni. Suteikdamas kažkam šiek tiek vilties ar palengvindamas buitį, gauni teigiamų emocijų… ir karmos taškų. (Šypsosi).
 
Ar skaičiuojate kiek ar kokią dalį savo pajamų jau esate skyręs labdarai?

– Anksčiau to nedariau. O dabar jau tiksliai nesuskaičiuosiu, kiek išdalinęs esu. Laimėdamas prie pokerio stalo esu linkęs atiduoti dalį labdarai. Dabar dar ir investuoju į įvairius projektus, kad galėčiau labdarai skirti dar daugiau. Manau, kad prie geresnės Lietuvos kūrimo prisidedu dalyvaudamas susitikimuose, skaitydamas pranešimus ir leisdamas įvairioms ne pelno siekiančioms organizacijoms pasinaudoti „TonyResort“ infrastruktūra.
 
– Kaip manote, ar dalintis, t. y. remti ar teikti labdarą, šiandien yra mada ar būtinybė?

– Man tai yra būtinybė. Daugelį metų buvau vienas dosniausių „Bėdų turgaus“ pirklių. Tai nebuvo afišuojama – man to tikrai nereikia. Dabar tai netgi tapo problema, kadangi gaunu itin daug prašymų įvairiais kanalais. Visiems padėti negaliu. Jeigu kažkam labdara yra mados reikalas, tai truputį liūdna. Tačiau, ieškant pozityvumo, tai net ir tokia labdara juk kažkam padeda. Todėl visai norėčiau, kad kuo daugiau žmonių siektų būti „madingais“ ir užsiimtų labdara.
 
– Ar dalintis privalu visiems sėkmingiems verslininkams, o gal skurstančiais asmenimis turėtų pasirūpinti išskirtinai valstybė?

– Nemanau, kad kada nors atsiras įpareigojimas (įstatymu ar kita forma) sėkmingiems verslininkams dalintis. Tačiau pats stengiuosi dalintis, bandau tuo pavyzdžiu užkrėsti ir kitus. Lietuvoje socialinės apsaugos sistema nėra ideali, tačiau tikrai nėra ir labai bloga. Pagal valstybės galimybes, sakyčiau. Jei prie to prisidės vis daugiau verslininkų, jei atsiras ilgamečiai projektai (tokie kaip „Maisto bankas“) – bus didelis žingsnis į priekį, ir skurstančiųjų turėtų mažėti.
 
– Kaip renkatės ką remti, kokia jūsų dalijimosi filosofija?

– Neturiu griežtos filosofijos ar strategijos šiuo klausimu. Daugelį sprendimų gyvenime priimu širdimi. Skirti labdarą – taip pat. Kartais tai gali būti spontaniškas pažadas, o kartais, su akcijos ar projekto organizatoriais aptarus situaciją, itin gerai apgalvotas ir pasvertas žingsnis. Gyvenu iš širdies, stengiuosi judėti į priekį ir esu laimingas galėdamas padėti kitiems.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.