Šilutiškiams ji pažeria patarimų, kaip turėtume elgtis su mus įžeidusiu žmogumi, kad sau prišauktume laimę, sėkmę ir sveikatą, kokios spalvos piniginę turėtume nešiotis kitais metais ir kaip joje sudėti pinigus, kad jų gausėtų, kokio atspalvio mažas arkliukas turėtų saugoti mūsų namus ir darbovietes, kad nepritrūktų ramybės ir gausos.
Vaikystėje matė vizijas
Ekstrasensė V.Darjina viso pokalbio metu stebina atvirumu. Žinant tautiečių uždarumą ir baimę, „kad tik kas nors, neduok Die, nesužinotų“ mūsų nuopolių, tik pečiais traukai girdėdamas žinomos moters atviravimą, kad ji buvo „blogas vaikas“.
„Prisimenu save nuo 8 mėnesių“, – dar labiau nustebina pašnekovė ir pradeda pasakojimą apie vaikystę, kurios metu ne kartą matė vizijas. Žinoma, tuomet nei ji, nei jos artimieji nė neįtarė, kad tos vizijos rodo mažylės kitoniškumą ir kad jas matančiai mergaitei galbūt skirtos kitokios galios nei kitiems mirtingiesiems.
„Matau du baltus ėriukus, kurie guli mano kojūgalyje, bet paimti jų negaliu – jie kaip oras“, – ir dabar prisimena antraisiais savo gyvenimo metukais, kuomet sirgdama gulėjo ligoninėje, matytą viziją.
Arba dar vienas regėjimas iš jau vyresnio amžiaus tarpsnio, kai gyvendama Viešvilės vaikų namuose kartu su kitais vaikais buvo nuvesta prie Nemuno. Vanda pamatė iš kitapus upės ją stebinčią įstabaus gražumo mergaitę, panašią į fėją: palaidais plaukais, žydru apdaru ir ypač didelėmis žydromis akimis. Fėja nieko nesakė, tik tyliai stebėjo būsimąją būrėją…
Iš paauglystės moteriai įstrigo galvą spaudžiantys besisukantys ratai. Jie atsirasdavo atsigulus, ir niekur nuo jų negalėjo pabėgti, kol patys nepaleisdavo. „Tai buvo labai nemalonus jausmas“, – prisimena p.Vanda.
Savo kelią randa ir „blogiukai“
Kiek tie vaikystės potyriai turėjo įtakos šiandieniniam moters gebėjimui spėti ateitį, tegalima spėlioti. Kaip ten bebūtų, tas gebėjimas atsirado kur kas vėliau ir vystėsi po truputį.
Vanda pasakoja, kad domėtis kortomis pradėjo ankstyvoje paauglystėje, gyvendama vaikų namuose. Tiksliau, ne ji domėjosi, o kortos pačios, Vandos rankų paliestos, tarsi imdavo jai pasakoti būsimus dalykus. Taip ji ne kartą į šokius einančioms draugėms kavalierius nuspėdavusi, o šios tik pečiais traukė, kai viskas pildydavosi.
Vėliau mama ją pasiėmė į savo namus, o tada, anot pašnekovės, prasidėjo jos karai su gimdytoja. „Buvau iš tų „sunkių“ vaikų, kad tik ką blogiau padaryti vis taikiau. Ir mokiausi blogai“, – visai nesigėdindama dėsto Vanda.
Toji „blogiukės“ patirtis šiandien jai padeda suvokti ir kitus tėvus nuraminti, kad ir nepaklusnus vaikas randa savo kelią, nebūtinai – tik netinkamą, visuomenei įprastų normų neatitinkantį. „Juk aš nepatekau į kalėjimą“, – palygina Vanda.
Prie būrimo atvedė Jėzus ir mama
Nesureikšmino Vanda jaunystėje tų kortų, o gyvenimas toliau tekėjo iš aukščiau jai numatyta vaga. „Sunkus, oi sunkus jis buvo, daug ir sunkiai teko dirbti, sunkų savo kryžių nešiau“, – galvą linguoja mūsų viešnia.
Ji pasakoja apie ilgametį darbą laivuose, kur irgi kartais nuspėdavusi smalsuolėms ateitį, apie sūnų Aurimą, kurį augino viena, o 1994-aisiais palaidojo. Kaip tik sūnus buvo žmogus, atvedęs mamą prie Dievo.
Vanda prisipažįsta ne tik išskirtinai nepaklusnus vaikas buvusi, bet ir Dievo širdyje neturėjusi. Tai Aurimas pirmasis nuėjo patarnauti bažnyčion, o ilgainiui ir mamą nusivedė. Ji labai ir nesipriešino, nes tuomet širdyje taip sunku buvę, kad kartais jėgų gyventi, regis, visai nebelikdavę.
„Matyt, todėl su džiaugsmu į religiją pasinėriau, nes tik bažnyčioje galėjau visą savo skausmą išverkti“, – sako V.Darjina. Prisimena, jog tuomet po truputį ir viltis gyventi stiprėjo.
44-eri jai buvo, kuomet laidojo nuo vėžio mirusią mamą. Paskui pradėjo dažnai ją sapnuoti. Suprato – mama nori kažką pasakyti.
„Tik per Jėzų atėjau į būrimą, bet ir mama prie to prisidėjo“, – pasakoja Vanda, prisimindama jau po mamos mirties matytą viziją. Tarsi paėmusi ją už rankos ir pasisodinusi šalia, mama pasakė, jog gerai dukra daranti, kad kortas į rankas imanti, jog toks ir esąs jos kelias.
O Jėzus ne kartą ją lankė jaunystėje. Prisimena, kaip pamačiusi jį pirmąjį kartą, negalėjo atgauti žado – toks, anot jos, nuostabus jis buvo, tokios mėlynos jo akys – lyg taiką neštų į žemę. Vėliau dažnai su juo kalbėdavosi, o kartą pamatė jį jau nukryžiuotą. „Klausinėjau jo apie gyvenimą Žemėje, o jis pasakojo visas toks kraujuodamas“, – sako būrėja.
Vizijų buvo ir daugiau, o ji tarsi iš šono į viską žiūrėjusi. Ir labai stebėdavosi, matydama jai tarsi pamėtėjamas galimybes. Mano, kad tik kasdienis kryžiaus ženklas išeinant iš namų padėjo jai išsaugoti ir praskolintą butą, kai tuo tarpu aplink matė ne vieną iš namų jau iškeldintą šeimą. Tuomet jau intensyviai pradėjo burti kortomis ir skaityti iš rankos.
Bet niekada negalvojo turinti kažkokių ypatingų galių, tad ir į „Ekstrasensų mūšį“ atėjo tarsi išbandyti save. Tapti nugalėtoja tikrai nesitikėjo.
Stiprioji lytis – ne stiprioji
Dauguma būrėjos klientų jos ieško pašlijus šeimos ir meilės santykiams arba kreivais keliais nuėjus vaikams. Ji matė ne vieną materialinę gerovę per kelis dešimtmečius susikūrusią šeimą, kurios galvai staiga prireikia jaunos ilgakojės gražuolės kompanijos. Vanda sako, jog klausantis paliktų moterų pasakojimų, jai ypač skaudu, todėl visapusiškai stengiasi joms padėti. Kaip? Nesako, bet patikina, jog kai du žmonės yra susaistyti šeimos ryšiais nuo Dievo, ir kai jiems darai gera, padėti galima. Tai nėra vadinamoji juodoji magija.
Ji pasakoja istorijas, kai į šeimas grįžo vyrai, prieš tai savo rankomis išdraskę šeimos židinį. Kai kurie jų atvirai ir patys sakė, jog nenugalimai traukė grįžti pas žmoną ir vaikus. O grįžę jie sugebėjo šeimose vėl sukurti šiltus santykius.
„Bet tada pas mane tie žmonės jau nebeateina. Kai žmonės gyvena gerai, Vanda nebereikalinga“, – konstatuoja būrėja.
Vis dėlto dėl šeimos problemų į būrėją dažniausiai kreipiasi moterys, o vyrai jos patarimų dažniau ieško dėl verslo ir piniginių reikalų. Na, dar dėl sveikatos. Būna, kad ir dėl meilės, bet rečiau.
V.Darjina pastebėjo, jog stiprioji lytis iš tiesų nėra jokia stiprioji, jog ir vyrai taip pat verkia kaip ir moterys. Net jei ne tikromis ašaromis, tai širdimis – dažnai.
Yra dalykų, kurių nesako
Ar ji sako žmogui viską, ką pati perskaito kortose ar delne? „Jokiu būdu“, – net šūkteli Vanda. Anot jos, jei žmogui pasakytum viską, pavyzdžiui, apie likusias kelias dienas gyventi, kitą iš karto nužudytum. O mirties jis vis tiek neišvengtų – jos išvengti neįmanoma, nes ji labai gudri.
Ji prisimena keletą atvejų, kuomet pasakė moterims apie artėjančias jų vyrų žūtis, ir po kelių dienų jos atėjo pas ją jau juodai apsitaisiusios. Jai pačiai tuomet širdyje buvo taip sunku, kad daugiau tokių baisių dalykų neatskleidžianti.
Tiesa, jei gresia avarija ar koks menkesnis nemalonumas, Vanda neslepia, nes tai, anot jos, dalykai, kurių kartais galima išvengti.
Ji prisipažįsta, kad jaudinasi dėl savo klientų, todėl kai jiems sunku, jai irgi bloga. Dėl tos priežasties, grįžusi iš kito miesto, kur priima didesnį būrį žmonių, lendanti po šiltu apklotu ir ilgai ten tūnanti, nes jaučiasi sušalusi kaip ledo statula.
Priimdama žmones savo namuose, būrėja kiekvienam jų gali skirti daugiau laiko, kai reikia – net porą valandų. „O kaip kitaip, kai jau duris pravėrusi matau verkiantį žmogų. Reikia jį nuraminti, nes negaliu išleisti, kol nenušvis jo akys, kol jis nepaskys, kad jam palengvėjo“, – sako Vanda.
Ji prisimena atvejį, kai guodė vaikiną, kuris pražudė tamsoje netikėtai į kelią išėjusį žmogų. Jo sieloje, anot būrėjos, buvo tokia kančia, kad prireikė kelių valandų ją bent kiek sumažinti.
Kitam linkėkim laimės, meilės ir sveikatos
„Iššliauždama gyvatė dar gerokai mums įgels“, – galvą linguoja apie jau nueinančius metus klausiama būrėja. O kadangi šiemetinė gyvatė – Juodoji vandens, tai ir jos blogis su vandeniu susijęs: gali būti smarkių pūgų ten, kur jų nebūdavo, smarkių šalčių.
O štai atšuoliuojantis Žaliasis arklys, pasirodo, dar yra ir derliaus arklys. Jis, anot mūsų pašnekovės, nuostabus ir žmonijai neš gerus darbus ir sėkmę, ypač – versle.
Kad tą finansinę sėkmę dar lengviau prišauktume, Vanda pataria įsigyti žalios spalvos piniginę, o kupiūras joje dėlioti neperlenkiant. Būtina darbe ir namie turėti mažą žalią arkliuką – jis ir ramins, ir ves į sėkmę.
Tiesa, kitais metais V.Darjina prognozuoja ir nemenkų problemų su ugnimi, ypač – atokiuose Rusijos pakraščiuose. Gaisrai, anot Vandos, kils todėl, kad šuoliuojantis žirgelis savo pasagomis įskels žiežirbas.
Lietuvoje smarkių gaisrų ji neprognozuoja, užtat sako, kad liepą turėtų pasikeisti valstybės lyderis, greičiausiai – premjeras.
„Lietuvoje didžiausias problemas sukelia pyktis. Turėtume neužmiršti, kad visi mes – labai skirtingi, bet visi – broliai ir seserys. Visi turime vienodą – raudoną kraują, ir visiems mums Dievas paliko vienodą įsakymą: mylėk savo artimą kaip pats save. Net mus įskaudinusiam nueinančiam žmogui palinkėkime „Su Dievu“, palinkėkime laimės, meilės ir sveikatos.
Šie žodžiai daro stebuklus ir šie dalykai sugrįš mums patiems. Viskas žmogui bumerangu grįžta – ir gėris, ir prakeiksmas“, – tokius patarimus mūsų skaitytojams siunčia V.Darjina.