LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.
Rusnės bendruomenės pirmininkas Saulius Bukantas išskiria gražią salos gamtą ir ramybę: „Čia jokio triukšmo, tai – ne Palanga, ne Šventoji, kur esi tarp žmonių. Rusnėje galima paliesti, užuosti ir pajusti mūsų ramybę, tikrai nenorime, kad sala taptų dar vienu judesio centru. Laukiame visų, bet laukiame ir kartu su lankytojais atvykstančios ramybės.“
S. Bukantas džiaugiasi, kad žvejyba, tikriausiai populiariausiu verslu saloje, užsiima ne tik vietiniai gyventojai, bet ir lankytojai iš kitų Lietuvos miestų. Atvažiuoja žmonės ir merkia meškeres, šypsosi bendruomenės pirmininkas.
Trūksta jaunimo ir darbo vietų
Iš netoliese esančios parduotuvės su krepšeliu pirkinių išeina pasipuošusi rusniškė Aldona, ji noriai pasakoja apie gyvenimą Rusnėje. Anot jos, skųstis gyvenimu saloje negali – gyvena šalia upės, miestelyje tris kartus per dieną važiuoja autobusai – pirmasis išvyksta septintą valandą ryto, kiti – per pietus ir vakare.
„Susisiekimas būtų neblogas, bet reikia turėti pinigų, kad galėtum ką nors nusipirkti, juk va taip paprastai nevažiuosi į pasimatymus – per jaunas esi“, – juokiasi aštuoniasdešimtmetė moteris.
Vis dėlto rusniškė apgailestauja, kad miestelyje sumažėjo darbo pasiūlymų, o jauni žmonės išvyksta gyventi į didesnius miestus. Moteris priduria, kad saloje sumažėjo ir žuvų, – jos sūnus turi žuvies įmonę, tačiau verstis žvejyba darosi sunkiau.
„Darbo nėra, nieko nėra. Anksčiau buvo tūkstantį kartų geriau – algas gavome, dirbome, remontavome, o dabar negauname nė 300 eurų pensijos. Daryk ką nori, nori – badu dvėsk. Pinigų trūksta, o ko daugiau senam žmogui reikia?“ – piktinasi Aldona.
Dideles viltis rusniškė deda į suremontuoto kelio atidarymą, tada, sako ji, galbūt pagerės situacija, tačiau tuoj pat priduria, kad išspręsti kai kurias problemas sunkiau.
„Fermų nebėra, įmonių nebėra – nieko nebėra Rusnėje. O ką čia bepadarysi? Iš ko? Daryti ir aš kažkada mokėjau, bet nėra iš ko – kiek daug tuščių namų! Kad padarytų senelių namus, bet ne… Supus tie namai. Galėtų visur būti senelių namai. Ar turi, kas tavimi pasirūpins? Jei neturi – stipk badu“, – kalba Aldona.
Paklausta, ar esant tokiai situacijai sutiktų persikelti gyventi į kitą miestą, rusniškė užtikrina, kad niekur kraustytis nežada ir juokiasi: „Labai ačiū už pasiūlymą, man juk 80 metų, kur besikelsiu? Mieste niekada nenorėčiau gyventi, gyvenu labai gerai, badu dar nemirštu.“
Atvykėlių problemos nesuprantamos
Vos spėjome atsisveikinti su Aldona, prie mūsų dviračiu privažiuoja kitas salos gyventojas, prisistatęs Sergejaus vardu. Sergejus – tikras rusniškis, saloje praleidęs visą gyvenimą, jis pripratęs prie kiekvienais metais sodybas apsemiančių potvynių, todėl atvykusių žmonių problemos jam nesuprantamos.
„Tiems atvykusiems sunku čia, o mes, vietiniai rusniškiai, pripratę, mums niekas nesunku“, – kalba jis.
Vyras prisimena, kaip vaikystėje eidavo žvejoti, ir patvirtina Aldonos žodžius, kad dabar žuvų pakrantėje mažiau. Sergejus svarsto, kad į vandens gelmes žuvys traukiasi dėl besikeičiančio klimato ir karštų orų, tačiau pasigiria, kad šį pavasarį žvejodamas plūdine meškere pagavo beveik pustrečio kilogramo sveriantį, pusmetrį siekiantį šapalą. Tai didžiausia jo plūdine meškere pagauta žuvis.
„Nesiskundžiu, kad Rusnėje gyvenimas blogas, pinigų užtenka. Kiek valstybė duoda, tiek ir užtenka“, – nusišypso Sergejus.
Kaip sako Sergejus, susirasti darbą Rusnėje sunku, o ir susisiekimas miestelyje nėra geras – autobusai važiuoja kelis kartus per dieną, trūksta pramogų, taip pat norėtųsi turėti pliažą. Nors vaikams įrengiamos žaidimų aikštelės, jaunimas prapuolė, apgailestauja rusniškis. Anot jo, anksčiau jaunimas eidavo dirbti pas ūkininkus, o dabar ūkininkams sunkiau, kadangi nėra tiek vaikų, kurie norėtų padėti ir šiek tiek užsidirbti.
Vis dėlto Sergejus tuoj pat priduria, kad iš salos niekur kraustytis neketina: „Aš patenkintas gyvenimu Rusnėje, niekada negalvojau išvažiuoti, aš čia gimęs, mane čia ir palaidos.“
Pasigenda pramogų
Netoliese esančioje užkandinėje sutinkame iš Vilniaus į Rusnę atvykusį Luką, jis pasakoja į Rusnę atvykstantis gana dažnai – vasarą saloje apsilanko bent tris kartus, o dar kelis kartus atvyksta ir žiemą ar rudenį. Pagrindinė priežastis, kodėl vaikinas svečiuojasi Rusnėje, – saloje gyvena žmonos seneliai bei tėvai, tačiau jis pabrėžia, kad net jei giminių saloje ir nebūtų, vis vien čia atvyktų bent kelis kartus per metus.
„Mėgstu keliauti po Lietuvą, žinau, kad šis kraštas labai gražus“, – kalba Lukas.
Salos lankytojas pasakoja Rusnėje visada atrandantis veiklų: „Lauko tenisas, maudynės upėje, kelionės po pievas, gyvūnų stebėjimas, apžvalgos bokštelių lankymas, saulėlydžių stebėjimas, pasiplaukiojimai laivu, kelionės į Nidą…“, – vardija vilnietis.
Pasak Luko, nors jis Rusnėje naktinio klubo ar barų nepasigenda, aktyvių pramogų saloje trūksta. Žinoma, sako jis, galima pasiplaukioti laivu, tačiau tam reikalinga didesnė draugų kompanija, kadangi ši pramoga gana brangi. Vis dėlto salos svečias pastebi, kad Rusnė keičiasi, pavyzdžiui, atnaujinamos sporto aikštelės, šaligatviai, tiesiami nauji dviračių takai.
Sutikta moksleivė Emilija pasakoja, kad labiausiai Rusnėje jai patinka gamta, ir priduria, kad galima rasti ir įdomių užsiėmimų, pavyzdžiui, šokių ir muzikos kolektyvų, taip pat būrelių vaikams apie gamtą. Vis dėlto mergina sako, kad saloje veiklos jaunimui neužtenka, jaunų žmonių Rusnėje mažėja, jie išvyksta gyventi į kitus miestus, pavyzdžiui, į Šilutę ar Klaipėdą, todėl pramogoms poreikis mažėja.
„Šiuo metu planuoju likti Rusnėje, tačiau po kelerių metų gal ir išvažiuosiu kur nors“, – svarsto Emilija.
Į Rusnę atvyko paskui žmoną
Rusnės bendruomenės pirmininkas S. Bukantas užsiima statybos darbais, o bendruomenės pirmininku jis dirba beveik dvejus metus. Kadangi už tokią veiklą pirmininkas negauna jokių pajamų, o dirba tik visuomeniniais pagrindais, nedaug žmonių nori užimti pirmininko pareigas, pasakoja S. Bukantas. Anot jo, visas veiklos atlygis – žmonių žodžiai ir atsiliepimai.
S. Bukantas Rusnėje gyvena daugiau kaip 20 metų, o į šią salą atvyko paskui rusniškę žmoną. Jo teigimu, per šį laiką matė Rusnės problemų, norėjo padėti, bet ne visada galėjo ir žinojo, kaip, todėl ir sutiko tapti Rusnės bendruomenės pirmininku.
„Pats nesisiūliau, manęs tik klausė, ar sutikčiau dalyvauti tokioje veikloje. Bendruomenė pati išsirinko, todėl turiu pagrįsti žmonių lūkesčius, kitaip man pačiam bus labai skaudu. Gal to ir nesimato, tačiau esu labai jautrus ir į viską stipriai reaguoju, tyliai nuryju apmaudą. Prieš tapdamas pirmininku turėjau įvertinti savo galimybes, nes šioje veikloje reikia skirti ir savo laisvalaikio, ir netgi investicijų. Tačiau čia jau mano problemos – jei jau sutikau, turiu atlikti darbus sąžiningai“, – šypsosi S. Bukantas.
Rusniškiai – į Šilutę, šilutiškiai – į Rusnę
S. Bukantas prisimena, kad jam pradėjus eiti pirmininko pareigas sala patyrė vieną didžiausių potvynių, todėl išgyventi dar vieną žiemą tapo didžiuliu išbandymu.
„To potvynio metu net negalėjome pasidaryti ledo kelio, bet bendruomenė susivienijo ir patys pylėmės ledo kelią, vežėmės siurblius. Mums visiems to reikėjo, todėl kas galėjo, tas važiavo ir prisidėjo. Dabar remontuojamas kelias yra ne problema, tai tik smulkmena (šiuo metu šalia Rusnės remontuojamas pagrindinis kelias, todėl vietos gyventojai turi naudotis neišasfaltuotu aplinkkeliu, juo važiuodami užtrunka apie 20 minučių – LRT.lt)“, – sako S. Bukantas.
S. Bukantas pasakoja, kad salos bendruomenei priklauso virš 1400 žmonių, o jo, kaip bendruomenės pirmininko, tikslas – kad visi suprastų, jog priklauso vienai didelei šeimai. Rusniškis kalba, kad bendruomenė aktyvi – nutikus nelaimei ar džiaugsmingai akimirkai gyventojai susirenka, kartu džiaugiasi, švenčia arba atvirkščiai – kartu sprendžia problemą.
Kaip sako bendruomenės pirmininkas, didžioji dalis rusniškių vyksta dirbti į Šilutę, kiti – į Klaipėdą. Jis akcentuoja, kad, nors rusniškiai važiuoja dirbti į Šilutę ar Klaipėdą, nemažai šių miestų gyventojų dirba Rusnėje.
„Toks gyvenimo dėsnis“, – juokiasi bendruomenės pirmininkas.
Nesutvarkytas kelias lankytojų nesustabdo
S. Bukantas pripažįsta, kad susirasti darbą saloje sunkiau, – nėra stebuklų, nes didžiąją dalį salos užima ūkininkų pievos, o žvejai jau turi savo komandas, sako jis. Tačiau vasarą Rusnėje situacija geresnė – vietiniams gyventojams reikia pagalbos rūpinantis kaimo turizmo sodybomis ar ūkininkaujant, todėl atsiranda daugiau darbo pasiūlymų. Bendruomenės pirmininkas džiaugiasi ir iniciatyva įrengti gaisrinę – patys gyventojai jau sudarė 14 savanorių komandą ir laukia žinių, kada vyks mokymai.
Anot S. Bukanto, nors Rusnėje yra įvairių sričių specialistų, populiariausiu verslu be išlygų išlieka žvejyba. Tuo užsiima ne tik salos gyventojai – Rusnė sulaukia žvejybos mėgėjų iš visos Lietuvos, tam netrukdo ir nesutvarkyti keliai.
„Atvažiuoja žmonės ir merkia meškeres. <…> Dar nusistebėjau, kad per Lietuvą eina tokios kalbos, jog mūsų blogas kelias, jog nerekomenduoja niekam važiuoti… O kiek mašinų pamatome! Ir visi nevietiniai, ir prabangių automobilių pravažiuoja. Pravažiuos jie tą kelią, bet, jei jiems smagu Rusnėje, jie čia ir bus. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių atvyksta“, – sako bendruomenės pirmininkas.
Kalbėdamas apie tai, ką į Rusnę atvykę žmonės turėtų pamatyti, S. Bukantas išskiria gražią gamtą ir ramybę: „Čia jokio triukšmo, tai – ne Palanga, ne Šventoji, kur esi tarp žmonių. Rusnėje galima paliesti, užuosti ir pajusti mūsų ramybę, tikrai nenorime, kad sala taptų dar vienu judesio centru. Laukiame visų, bet laukiame ir kartu su lankytojais atvykstančios ramybės.“
Straipsnio nuotraukos: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1074772/gyvenimas-lietuvos-saloje-prie-potvyniu-priprato-bet-nerima-kelia-keli-dalykai