Ne kartą gyvenime vos per plauką mirties išvengęs A.Martinkus pripažįsta, kad gyvenime patyrė daug, tačiau atmintyje ne vien blogi prisiminimai. Jis džiaugiasi turėjęs darbą, kuriame jautėsi reikalingas, su mylima žmona Aniceta sulaukė keturių vaikų, kurie ir patys gražiai tarpusavyje sutaria, ir juo rūpinasi.
Šiandien A.Martinkus – gerbiamas Juknaičių bendruomenės narys, kurį su gražiu jubiliejumi sveikino ne tik vaikai, anūkai, bet ir Šilutės rajono savivaldybės atstovai.
Vaikystėje – daug netekčių
Antanas gimė Kvėdarnos rajone, Papynaujo dvare. Šeima gyveno vadinamame kumetyne, jo tėvai dirbo dvare. Kai Antanui buvo vos 4 metukai, mirė jo tėvas. „Palikome du vaikai, dar trečias kelyje buvo“, – pasakojo senolis.
Po dešimtmečio žuvo ir dvejais metais jaunesnis brolis. Antanas pasakojo, kad brolio draugas į namus parsinešė bombos kapsulę su sparniukais. Įėjęs į kambarį jis pasakė: „Žiūrėkit, kaip sukasi“. Deja, bomba sprogo… Kambaryje dar buvo 19 metų mergina, kuri žuvo iš karto, o bolį, atrodo, sužeidė nestipriai, tačiau, kol jį su arkliais nuvežė į Šilalės ligoninę, jis mirė.
Jauniausias Antano broliukas taip pat ilgai negyveno. Dar jam gimus, gydytojai mamai iškart pasakė, kad vaikas ilgai negyvens. Sulaukęs vos ketverių mažylis mirė.
Vaikystėje Antanas mokyklos negalėjo baigti, nes jo mokykla karo metais buvo susprogdinta. „Buvo likę gal pusė kilometro iki mokyklos, kai sprogo bomba. Lėktuvas atskrido ir sudaužė mokyklą, bažnyčią… Visi grįžome namo. Kol parėjome, lėktuvas apsisuko ir gatvę išbombardavo“, – prisimena senolis.
Vėliau visi vaikai gavo 4 klasių baigimo pažymėjimus, nors buvo baigę nepilnai tris pradinės mokyklos skyrius. Norint mokytis toliau reikėjo turėti pinigų, o Antano mama neišgalėjo jo leisti į mokslus. Taigi jis liko dirbti dvare, vėliau turėjo 6 ha žemės. Jau būdamas jaunuoliu, išėjo į kariuomenę, kur jūrų laivyne ištarnavo beveik 5 metus.
Namų nerado, tačiau vedė
Grįžęs iš kariuomenės Antanas dvarą rado jau nugriautą, taigi jam teko ieškotis naujų namų. Gyventi jį priėmė gero draugo šeima. Netrukus Šilutėje jis pradėjo mokytis traktorininko amato, mokyklą baigė aukščiausiais įvertinimais – penketais. „Gerai mokiausi, valdžia norėjo mane į Kazachstaną išsiųsti, tačiau mano mergaitė neleido“, – sako jis.
O jo mergaitė Aniceta buvo už jį 8 metais jaunesnė, draugo, kuris priėmė gyventi, sesuo. „Kai aš išėjau į armiją, ji dar su lėlėmis žaidė“, – juokauja Antanas. Kai jis grįžo, merginai jau buvo 17 metų. Jaunuoliai palaukė dar metus ir susituokė.
„Iš surašymo išėjome, eina ji sau savo keliu, nežiūri į mane. Susimaišė protas“, – juokėsi senolis. Jis sako, kad Aniceta buvo gera žmona. Labai geri buvo ir jos tėvai, uošvienė neleisdavo bartis. „Klausydavosi uošvienė koridoriuje, jei garsiau sušnekėdavome, jos mama iškart prisistatydavo ir bartis neleisdavo“, – pamena jis.
Kvėdarnoje Antanas dirbo traktorininku, būdavo, kad per naktis valydavo kelius Rietavo, Šilalės, Laukuvos, Švėkšnos apylinkėse. Vėliau, jau gyvendamas Juknaičių seniūnijoje dirbo kolūkiuose, kur įdiegė naujovę – melžimo aparatus. Tiesa, ne visos melžėjos iš pradžių norėjo tokios naujovės, tačiau vėliau tuo džiaugėsi.
Džiaugiasi gerais vaikais
Antanui skaudu prisiminti, kad jiedu su žmona palaidojo pirmagimį, vos 2,5 metukų sūnelį. „Nežinojo gydytojai, kad vaikui meningitas buvo“, – atsidūsta jis.
Kai jis mirė, žmona jau laukėsi Vytauto, kuris gimė 1958-aisiais. Tais pačiais metais šeima atsikraustė į Jakštelių kaimą Juknaičių seniūnijoje. Vėliau Martinkų šeima dar pagausėjo Kęstučiu, Vilma ir Daiva. Šiandien senolis turi 13 anūkų, 12 proanūkių.
Jis džiaugiasi gerai sutariantis su vaikais, anūkais.
Antanas gyvena vienas bute Juknaičiuose, tačiau dažnai aplanko netoliese gyvenančius vaikus.
