Tai – ne ištrauka iš dokumentinio istorinio filmo, nors drąsiai galėtų tokia būti. Vaizduotė šiuos vaizdus ima piešti po to, kai evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis pristato Kintų mažojoje bažnyčioje įrengtą ekspoziciją „Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčių genocidas sovietiniu laikotarpiu“.
Prie darbų prisidėjo visa parapija
Prieš maždaug penkerius metus mažosios Kintų bažnytėlės (parapijos namų) palėpėje kunigas aptiko apdaužytą Kristaus statulėlę nuo kryžiaus. Be rankų ir kojų likęs šventasis tilpo delne. M.Žilinskį pribloškė Kristaus žaizdos – dvi kulkų paliktos žymės galvoje ir širdies plote.
„Manau, kad statulėlė buvo suniokota dar bekabanti ant kryžiaus didžiojoje Kintų bažnyčioje. Iš karto pagalvojau: koks turi būti žmogus, ką turi jausti, kaip mąstyti, jeigu gali šauti į krucifiksą?“, – stebėjosi kunigas.
Greta statulėlės buvo sudėliotos perlaužtos žvakidės, seno laikmečio mados karnizai, autentiški evangelikų liuteronų bažnyčios dokumentai. M.Žilinskiui kilo mintis – kodėl visų šių religinių ir istorinę vertę turinčių daiktų nesurinkti į vieną ekspoziciją ir bene pirmą kartą taip viešai prabilti kiekvienam evangelikui liuteronui skaudžia tema – apie tikėjimo genocidą.
Pasitarę su Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus Priekulėje vadove Sabina Vinciūniene, jos nukreipti tinkama vaga, kintiškiai Kultūros ministerijai pateikė projektą. Kai sužinojo, kad jis patvirtintas, iš karto ėmėsi organizacinių ekspozicijos parengimo darbų.
Pamačiusi mažosios bažnyčios palėpę su autentiškomis sijomis, stogo perdangomis, S.Vinciūnienė patarė kintiškiams ekspoziciją kurdinti būtent čia. M.Žilinskis sakė esąs itin dėkingas prie palėpės tvarkymo darbų prisidėjusiems kintiškių bendruomenės nariams. Palėpė buvo išvalyta, pakeistos grindys, sudėti nauji langai.
Baigus paruošiamuosius darbus, Kintų evangelikų liuteronų bažnytėlės palėpėje atsirado 6 stendai su nuotraukomis ir istorine rašytine medžiaga, išversta ir į anglų bei vokiečių kalbas, bei čia pat rastų didžiajai Kintų bažnyčiai priklausiusių relikvijų ekspozicija.
„Kol kas visi daiktai – iš Kintų bažnyčios. Raginu kolegas kunigus, jeigu turi evangelikų liuteronų bažnyčioms priklausiusių daiktų, padovanoti juos šiai ekspozicijai papildyti. Parodą papildyti turėtų iš vienos bažnyčios atvežtas sušaudytas varpas“, – pasakojo M.Žilinskis.
Paroda atidaryta išties pagarbiai: eksponatai pašventinti, bendruomenei surengtos pamaldos. Į Kintus atvyko Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Plikių, Dovilų ir Gargždų evangelikų liuteronų parapijų kunigas Liudvikas Fetingis.
Naikino svarbiausią vertybę – tikėjimą
„Kaip labiausiai žmogų įžeisi ir pažeminsi? Žinoma, išniekinęs jam šventą vietą. Visi užkariautojai stengdavosi taip daryti“, – pasakojo Mažosios Lietuvos bažnyčių meną istorijos bakalauro darbe tyrinėjusi S.Vinciūnienė.
Nors apie sovietiniu laikotarpiu vykdytą evangelikų liuteronų bažnyčių naikinimą yra šiek tiek kalbėję Marija ir Martynas Purvinai, iki šiol ši tema niekur nebuvo viešinama. Pasak S.Vinciūnienės, Mažajai Lietuvai itin nepasisekė tuo, kad ji buvo pavaldi Vokietijos religiniam sinodui. O Vokietija karo metais Rusijai buvo priešas numeris vienas.
Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia, kaip ir dauguma kitų mūsų krašto bažnyčių, sovietmečiu buvo paversta grūdų, o vėliau – trąšų sandėliu. Bijodama represijų ir bausmių, evangelikų liuteronų bažnytinė valdžia pati uždraudė pamaldas vokiečių kalba.
Daugelis kunigų iš Mažosios Lietuvos, kartu su didele lietuvininkų banga, pokariu emigravo į Vokietiją. Susiklostė tokia situacija, kad nebeliko kam skelbti Dievo žodžio, tad pamaldas vesdavo vadinamieji sakytojai. Daugelis jų vėliau buvo įšventinti į kunigus.
„Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo uždaryta, o 1985-1987 m. kolūkio pirmininkas ją restauravo – buvo įrengta koncertų salė. Planuota restauruoti ir senus vargonus, tačiau Lietuvai tapus nepriklausoma, šiam darbui pritrūko lėšų. Bažnyčioje buvo leista melstis katalikams, o mes, evangelikai liuteronai, likome mažojoje bažnytėlėje“, – pasakojo jau 10 metų Kintų parapiją aptarnaujantis kunigas M.Žilinskis.
Jei Kintų parapijos taryba pritars, kunigas norėtų, kad bažnyčių genocidą liudijanti ekspozicija žiemos metu būtų vežiojama po mokyklas, galbūt nukeliautų ir iki Savivaldybės ar į kitus visuomeninius pastatus, kuriuose apsilanko nemažai žmonių. Per vasarą, kada į Pamario kraštą atvažiuoja nemažai užsienio turistų, paroda veiks mažosios bažnytėlės palėpėje.
Rengdami projektą, kintiškiai išleido ir lietuvių bei vokiečių kalbomis parengtus lankstinukus. Taip tikimasi apie krašto praeitį paskleisti kuo daugiau informacijos ir už Lietuvos ribų.
