Laisvės sargyboje: Sausio 13-ąją ir šiandien

Laisvė nėra duotybė. Už ją reikia kovoti. Nuolat. Liudyti kovotojų, sumokėjusių didžiausią – gyvybės – kainą, atminimą ir ateities kartoms neleisti to užmiršti, kad istorija nepasikartotų.

(Iš kairės) A. Kurlianskas, Z. Merliūnas, Ž. Kurlianskas, S. Tamašauskienė ir Z. Jaunius.

Tada – Sausio 13-ąją  – gynėme Lietuvos valstybę nuo sovietinių okupantų. Dabar, deja, tenka viską prisiminti ir visai Europai dar kartą pakartoti, jog grobikiški imperialistiniai agresorės Rusijos kėslai niekur nedingo.

Todėl mes – mokytoja Sandra Tamašauskienė, draudimo regiono vadovas Zigmantas Jaunius ir veterinarijos gydytojas Arūnas Kurlianskas, teisininkas Žygimantas Kurlianskas ir banko regiono pardavimų vadovas Zigmantas Merliūnas – esame politikoje. Žygimantas ir Zigmantas 1991 metų sausio mėnesį dar nebuvo gimę, o mes buvome studentai, džiaugėmės ką tik – 1990 kovo 11-ąją – paskelbta Lietuvos Nepriklausomybe. Ir ištiko Sausio 13-oji.

Sandra

Mes, keturios draugės, Klaipėdos universitete laikėme egzaminus. Išsiprašėme iš egzamino, dėstytojas išleido: gal net nebereikės jums tų egzaminų laikyti, kai nebeliks Lietuvos… Į paskutinį autobusą ir – į Vilnių.

Kai sustojome Kauno stotyje, kaukė sirenos, staiga dingo šviesos. Autobuso vairuotojai norėjo grįžti, bet keleiviai neleido. Prie Parlamento mus nuvežė Danutės iš Elektrėnų tėveliai, jie mus ir šiltai aprengė, sako: vaikai, prie Televizijos bokšto ir taip daug žmonių, važiuokime saugoti Lietuvos širdies. Iki ankstyvo ryto kartu su miniomis žmonių iš visos Lietuvos (tikrai žinau, kad ir iš Švėkšnos) susiglausdavome ir giedojome, kai matėme važiuojančius tankus, dainavome ir šokome, kad nesušaltume, šildėmės sušalę prie laužų.

Tą naktį mes nežinojome, kad prie televizijos bokšto dėl Lietuvos laisvės galvas padėjo net už mus jaunesni. Amžina šlovė ir padėka jiems. O mes kūrėme savo gyvenimus, šeimas, tapome lietuvių kalbos ir literatūros mokytojomis. Dėkoju Dievui – užauginome savo vaikus laisvėje ir laisvės mokome jaunimą gimnazijose. Ne konformizmo (prisitaikėliškumas, pataikavimas, siekiant naudos tik sau man visada buvo bjaurus), o laisvės. Branginti ir saugoti ją kaip Prometėjo ugnį, kad neužgestų, kad piktieji orkai jos neatimtų, kad nepavergtų mūsų žmonių protų propaganda, o kėsinasi nuolat. Mylėti laisvę – tai nuolat būti jos sargyboje.

Zigmantas

Studentų bendrabutyje su grupe draugų per LRT žiūrėjome žinių laidą apie tragiškus nakties įvykius. Suknežintų kojų, peršautų veidų, nužudytų žmonių kūnai man dabar primena Ukrainos įvykius.

Nusprendėme vykti į Vilnių, kad pasipriešintume  rusofašistams. Nieko nelaukdami išbėgome į Kauno miesto centrą. Po miestą važinėjo sovietų kariniai sunkvežimiai, jaunuolius gaudė į okupantų kariuomenę. Mes buvome jauni, pasiutę ir mūsų nesugausi!

Laisvės alėjoje mus pasitiko šimtatūkstantinė žmonių minia. Visi norėjo į Vilnių, bet miesto Sąjūdžio atstovai paprašė žmonių ginti laisvą žodį ir vykti saugoti Sitkūnų radijo stoties. Taip ir padariau. Kai pranešė, kad radijo stoties link juda rusofašistų tankečių dalinys, žmonės apjuosė radijo stotį gyvomis grandinėmis. Aš supratau, kad stoviu pirmoje eilėje, tiesiai prieš įėjimą. Kai davė komandą susikibti už rankų, šalia manęs stovėjusį vyrą ištiko infarktas, jis neišgyveno.

Ačiū Dievui, rusofašistai nepuolė. Gal išsigano, kad bus daug kraujo ir mėsos, o gal išsigando žmonių noro taikiai priešintis. Po tos nakties grįžau į Kauną ir užsirašiau savanoriu į studentų Sitkūnų RS apsaugos būrį. Stotį saugojome iki vasario vidurio. Stotis veikia iki šiol.

Arūnas

Su Zigmantu buvome kurso draugai, Sausio 13-osios  naktį ir vėliau savanoriais Sitkūnų radijo stotį gynėme ir saugojome kartu. Aš buvau Lietuvos Veterinarijos akademijos apsauginių savanorių būrio vyresnysis. Sitkūnų radijo stotis tą naktį vidurinėmis bangomis transliavo naujienas apie įvykius Lietuvoje kitoms Europos šalims. Ir aš ten buvau, stovėjau gyvajame žmonių žiede apie stotį, kuri buvo likusi vienintelė Lietuvoje, galėjusi skleisti žinią apie okupacinį perversmą. Tą jausmą reikia patirti, pamatyti, pajausti. Tomis dienomis jausmas buvo toks, kaip stovint prie jūros: jauti, kad ateina didelės bangos, štormas,  bet tu vis tiek stovi ir lauki – o gal nurims.

Sausio 13-oji nesibaigė.  Mes turime savo Valstybę, esame galingiausių pasaulio NATO ir ES nariai, bet patys turime būti kantrūs ir ištverti, turime  saugoti visus nuo putlerio propagandos, esą, mūsų valdžia bloga, kainos didelės ir kt. Nuimkime putino akinius: sunkumai laikini, gyvename saugiai – tai svarbiausia.  Padėkime ukrainiečiams, kaip iki šiol padedame, kas kiek galime, padėkime sunaikinti blogio imperiją ir sugrąžinkime taiką mūsų regionui.

Dabar Savivaldybės  taryboje mes – Tėvynės sąjungos –Lietuvos krikščionių demokratų frakcija – sustiprėjome – esame  penkiese: laisvoje Lietuvoje gimę ir subrendę jauni politikai: Zigmantas Merliūnas ir mano sūnus Žygimantas, drąsiai stovi teisingos Lietuvos sargyboje.  Žygimantas – pirmąkart dalyvaus ir kaip kandidatas į merus – tai mūsų šeimos dovana laisvai Lietuvai, tikiu ir pasitikiu juo – kartu mes stipresni.

Politinė reklama. Bus apmokėta iš TS-LKD rinkiminės sąskaitos.
Užsakymo numeris PR0739.