Netrukus Neptūną, šiemet dar ir Bangpūčiu bei Vėjopačiu vadintą, susirinkusiųjų miniai parodė būrys jo grobikų – piratai iš Ventės kaimo. Jie ir begalę reikalavimų už marių valdovo išlaisvinimą pažėrė, kurių vienas – šokti, dainuoti ir linksmintis.
Tad ir šoko, ir kitus šokti mokė kintiškiai, ir dainavo, ir vandenyje – kaip pamariškiams dera – taškėsi, pirmą kartą savo vėliavą pristatė, politikų sveikinimų klausėsi, gražiausiai besitvarkančius kaimynus pagerbė.
Vėliavoje – vanduo ir kurėnai
Rajono seniūnijos viena po kitos suskubo kurti vėliavas. Kintiškiai, anot seniūno Antano Kliženčio, irgi jau ne vienerius metus apie tai mąstė, mintyse nešiojo tokį savojo krašto simbolį. Ir štai šeštadienį naujoji vėliava pašventinta, iškilmingai atnešta ir iškelta pamaryje vykusios šventės metu.
Kintiškų vėliavoje – sidabro fone plaukiantys trys kurėnai. Šių simbolių reikšmę aiškinęs seniūnas A.Kližentis sakė, jog sidabras – vietinis turtas, kurio apstu aplink seniūnijos kaimus – vanduo. Kurėnai – irgi nuo senų senovės čia gyvenusių žmonių darbo ir išgyvenimo priemonė.
Pirmą kartą pakelti vėliavą patikėta šio krašto verslininkui Henrikui Cyruliui. Nuo šiol ji plevėsuos visų svarbesnių seniūnijos renginių metu.
Gražiausiai besitvarkantiems – vėliavos
Iš Priekulės, Juodkrantės, Drevernos, Rusnės, net iš Tilžės šeštadienį suvažiavo svečiai į Kintus. Suvažiavo ir būrys politikų, pamariečius pasveikinti panorusių.
„Namiškis“ – čia pat gyvenantis Šarūnas Laužikas pasidžiaugė, kad ir vėjo buriuotojams, ir saulės visiems švenčiantiems tądien buvo iki valiai.
Atlaikyti „naftos karą“ ir išlikti tokiems pat vieningiems vietiniams linkėjo Seimo narys Kęstas Komskis. O socialdemokratas Artūras Skardžius šventės vedėjai Vaidai Galinskienei jau iš anksto išsitarė labai norįs šokti. Tad vedėja suskubo kintiškes mergikes raginti nebūti vėplomis ir kviesti svečią šokio.
A.Skardžius atvyko su vėjo jėgaines statančios UAB „Iverneta“ dovanomis rytą vykusių krepšinio varžybų nugalėtojams. I vietos laimėtojai, lyg tyčia, ypač skambų ir tam apdovanojimui tinkantį pavadinimą buvo susigalvoję – „Vėjo malūnais“ pasivadinę.
Dovanų kliuvo ir kitų sportinių rungčių – tinklinio, virvės traukimo – dalyviams, ir dar iki šventės pradžios tiesiai marių vandenyje susirungusiems vandens rungčių mėgėjams. Šie, Lauryno Juodeškos nuolat paraginami, tiesiog vandenyje azartiškai vanojo vieni kitus maišais, yrėsi prieš vėją ant burlenčių ir, plojant ant kranto susirinkusioms palaikymo komandoms, kitaip lenktyniavo tarpusavyje.
Ypatingos dovanos – tautinės vėliavos – atiteko tiems, kas negailėdami nei jėgų, nei lėšų puoselėja aplinką. Šiemet rinktos gražiausiai besitvarkančios seniūnijos įmonės ir tokių rasta daugiau nei 10. Dėkota gamybininkams, pedagogams, kultūros darbuotojams, medikams, vėliavą pelnė ir pati seniūnija.
Piratų reikalavimai liete liejosi
Vos tik seniūnas su bendruomenės pirmininku Pranu Viršilu ir seniūnaite Dalia Barkauskiene įteikė paskutinę vėliavą, tolumoje suplazdeno visai kitokia vėliava – juoda, su balta kaukole ir kaulais. Tai būrys Neptūno grobikų, apsiginklavę nuo galvos iki pėdų, atvedė prie scenos marių valdovą. Šis, grandinėmis surakintas, bijojo ir žodį ištarti, užtat grobikų reikalavimai liejosi it iš gausybės rago.
„Mums reikia vietos šiame kiemelyje, pagarbos gražiausioms mūsų piratėms, alaus ir undinių – piratams, linksmybių! Ir bent vieno politiko, mainais į pagrobtąjį marių valdovą“, – tokius reikalavimus išsakė piratų vyriausiasis.
„Užteks tos vietos, tegu tupi ten, prie nendryno“, – nutarė kintiškiai. Pažadėjo jie ir pagarbą, ir undinių, ir alaus – „tegu sau triūbija tą alų“, – nutarė šventės šeimininkai. O kad linksmybių užteks, niekas nesuabejojo.
Tik va, su politikais buvo sunkiau – nė vienas iš atvykusiųjų nepageidavo pasiaukoti dėl tautos ir būti surakintas grandinėmis. It skradžiai žemę prasmego ir seniūnas, kurį grobikai jau būtų sutikę išmainyti į savo kalinį. Tik kai supykę piratai susiruošė atgal išsivežti Neptūną, padėtį išgelbėjo A.Kližentis, atskubėjęs su išpirka. Tad iki šventės pabaigos Bangpūtys – Vėjopatis liko kartu su piratais palei nendres zupę virti. Jį išvadavo tik besilinksminę šventės dalyviai.
Medžiotojai prisistatė pirmą kartą
Šventės svečiai apžiūrinėjo ir rinkosi tautodailininkų dirbinius, ragavo kintiškių verdamos žuvienės ir Kazio Aleknos plovo, pirštus laižė skanaudami mingiškio Jurgio Gečo rūkytų ešeriukų ir karšių.
Nė vienas nepraėjo ir pro Kintų medžiotojų klubo kiemelį, kurio nariai, vadovaujami Jono Šertvyčio, su savo trofėjais Marių šventėje pasirodė pirmą kartą. Medžiotojai atidarė ir šaudyklą, kurioje rankos taiklumą išbandė ir vyrai, ir moterys. O svečius jie vaišino viskuo, ką anot jų, dovanojo gamta. Bet žvėrienos ant medžioklių stalo nebuvo: vyrai sakė esantys gamtos mylėtojai – ne niokotojai, tad svečiams siūlė naminės giros, duonos su lašinukais ir kitokių naminių gėrybių.
Jaunimui ypač rūpėjo pakiloti briedžio ragus ir šratų maišelį, apžiūrėti senovines „pyškes“ ir šovinius.
Vakarui ir koncertams įpusėjus suliepsnojo tiesiog ant bangų sukrautas laužas, kaimynystės, draugystės ir tolerancijos fakelu pavadintas.
Foto albumas
