Praėjusią savaitę Šilutės rajono socialinėms darbuotojoms ji vedė seminarą „Neregys šalia mūsų“, kurio metu pateikė daug praktinių patarimų, kaip elgtis sutikus neregintį žmogų. Kartu su ja informacija dalinosi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Šilutės filialo pirmininkas Vytautas Jonikaitis bei LASS respublikinio centro specialistas darbui su technologijomis, aplinkos pritaikymui – Gediminas Jonikaitis.
Šis renginys buvo vienas iš LASS susitikimų Šilutėje, kuriais siekiama visuomenei suteikti kuo daugiau informacijos apie regėjimo negalios paliestų žmonių gyvenimą, apie modernias jų buitį palengvinančias priemones.
Seminaro metu drąsiausios socialinės darbuotojos priėmė D.Vitkauskienės iššūkį – užsirišti tamsius akinius ir „laikinai apakti“ – pabūti visiškoje tamsoje.
Ne visi neregiai kreipiasi į LASS
LASS skaičiuoja apie 7000 narių, turinčių regėjimo negalią, tačiau Lietuvoje yra kur kas daugiau nematančių žmonių – apie 15 000. Šilutės filialas vienija daugiau kaip 100 regėjimo sutrikimą turinčių rajono gyventojų.
Anot D.Vitkauskienės statistika skiriasi nes sąjungai trūksta informacijos apie akluosius, kuriuos saugo ligonio konfidencialumo įstatymas. Taip įstatymai, saugodami žmogų apsaugo jį ir nuo visos pagalbos.
Kita vertus, dauguma aklųjų ir silpnaregių nesikreipia į LASS, o tai daro ir iš baimės, ir iš nežinojimo – nežino, kad turėdami regėjimo sutrikimą, gali gauti neįgalumą ir valstybės paramą. „Mes esame tarpininkai, kurie bandome padėti, nes žmogus turi žinoti ir įstatymus, ir kokią pagalbą gali gauti. Ir aklojo lazdele reikia išmokti naudotis“, – sakė neregiams padedanti moteris.
Seminaro pradžioje ji pademonstravo baltąją lazdelę – neregio pagalbininką, prailgintą ranką arba daiktą, pagal kurį identifikuojame, kad eina žmogus su regėjimo negalia. Lazdelės pagalba neregys orientuojasi žinomoje ir nežinomoje erdvėje. Anot D.Vitkauskienės, pagrindinis tikslas, kurio sieka LASS, kad nematantis žmogus galėtų oriai gyventi visavertį gyvenimą visuomenėje. Dėl to, kad neregiai kuo daugiau sužinotų apie savo teises, galimą pagalbą, LASS organizuoja daugybę viešų renginių, leidžia žurnalus, taip pat informuoja, kad aklasis pagalbą gali gauti ne tik sąjungoje, bet ir savo savivaldybėje ar seniūnijoje.
D.Vitkauskienė apgailestavo, kad mūsų šalyje stinga tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Šiuo metu organizacija siekia, kad žmogui nustačius neįgalumą, jis būtų nukreiptas į aklųjų organizaciją. Tokiu būdu aklasis ir silpnaregis sužinotų daugiau savo galimybių ir galėtų visavertiškiau gyventi.
Pasak D.Vitkauskienės, kaip nėra vienodų sveikų akių, taip nėra ir vienodų regėjimo sutrikimų – visų žmonių jie skirtingi. Tarkim vienas gali matyti kaip per rūką, kitas kaip per cilindrėlį, trečias negali pakęsti ryškios saulės šviesos.
Kiekvienas silpnaregis prisitaiko prie savo negalios, nes jei gimei su regėjimo sutrikimu, nežinai, kad gali būti kitaip. Nuo gimimo nematantis žmogus neturi vaizdinių, tačiau vadovauajsi kitais pojūčiais. Kai nėra regos, 80 proc. pasaulėjautos kompensuoja kiti pojūčiai – klausa, lytėjimas.
Kitų išlavėjusių pojūčių dėka žmogus gali gerai prisitaikyti ir gyventi.
Atsitikus bėdai, susižeidus akį ar į ją kažkam įkritus, reikia iš karto kreiptis į medikus, nes apakti kartais galima ir per parą, ir per kelias minutes. Pavyzdžiui, glaukoma regėjimą atima per kelias dienas, ir atstatyti jo nebeina.
D.Vitkauskienė sakė, kad neregiai labai džiaugiasi šiuolaikinėmis technologijomis. Dirbdami kompiuteriu jie pasididina ekranus, paryškina kontrastus, pasidaro pagalbinių dalykų. Tie, kurie nemato, jungiasi sintezatorių ir daro viską, ką ir matantys žmonės.
V.Jonikaitis sakė, kad daug regėjimo negalią turinčių žmonių gyvena kaimuose. Socialines darbuotojas jis ragino nematančius žmones paskatinti kreiptis į LAAS Šilutės skyrių. Tokiu būdu jie galės pradėti skaityti knygas, sužinoti apie įvairias kompensacijas – pajusti visai kitokį gyvenimą. Dauguma kaimo žmonių net nežino apie tokius dalykus.
Pateikė praktinių patarimų
Dauguma matančių žmonių, pamatę neregį nežino kaip jam padėti, kaip su juo elgtis, o neretai ir išsigąsta. Paradoksalu, kad net savo šeimose neregį vaiką auginantys tėvai nežino kaip su juo elgtis.
D.Vitkauskienė pateikė praktinių patarimų, kaip reikia bendrauti su nematančiu žmogumi. Sutikę akląjį prisistatykite kas esate, pasakykite savo vardą. Tokiu būdu žmogus atsimins jūsų balsą. Kažko klausiant neregio, rekomenduoja prie jo prisiliesti, tokiu būdu jis žinos, kad sakoma jam.
Visada reikia kalbėti konkrečiai ir nebijoti žodžių „ar matei“, „pažiūrėk“, „ar skaitei tą knygą“. Juk daiktą neregys gali apžiūrėti pirštais, o dažniausiai skaito įgarsintas knygas.
Niekada nesakykite žmogui „spėk kas aš esu“. Anot D.Vitkauskienės, tai labiausiai žeminantis klausimas.
Blogausias dalykas sutikus neregį yra tylėti, nes tuomet žmogus nežino kur jūs esate. Jeigu neregys eina vienas ir su balta lazdele, jis dažniausiai žino kur eina, ir turi patirties. Jeigu norite jam padėti, prieikite ir paklauskite „Ar aš galiu jums padėti“. Jokiu būdu neregio netempkite, nesodinkite, kas dažnai daroma autobusuose ar viešose vietose. Nebijokite jam paduoti ranką, paliesti, paklausti, kreiptis į jį vardu. Kalbantis žmogus renginyje neregiui yra kaip orientyras, todėl jeigu norite nueiti kažku kitur, turite jam tai pasakyti.
Eidami su neregiu, nebijokite paaiškinti kas yra kelyje: „dabar bus laiptai, siauras praėjimas, duobė“. Vesdamas neregį, lydintis žmogus turi eiti vienu žingsneliu priekyje. Niekada nenaudokite žodžių „ten“, „ čia“, nes tie žodžiai nieko nesako nematančiam žmogui.
Namuose neregiui labai svarbu, kaip sudėti jo daiktai.Dažnai namiškiai padaro meškos paslaugą – tvarką, o neregiui daiktai tam tikrose vietose ypač svarbu. Mes matome akimis, kad ne ten daiktas, o jis rankomis turi viską apčiupinėti. Neretai dėl tvarkos šeimose kyla konfliktų.
Įdomu, kad neregiai moka skaičiuoti pinigus – kupiūros turi iškilius ženklus, skirtus neįgaliesiems, o monetos skirtingas briaunas aplinkui. Tad čiupinėdami pinigus jie juos atskiria. Neregiai sėkmingai ir kortelėmis atsiskaitinėja.
Kai kurių seminarų metu LASS atstovai pasiūlo užsidėti akinius ir pavalgyti. Tuomet ir prakaitas išmuša, ir lėkštė nebe tokia pasirodo, ir kambario erdvė pasikeičia, ir maistas lyg prapuola… Valgant kartu su neregiu jam reikėtų paaiškinti, kuriose vietose ant stalo sudėti indai. O tai, kas sudėta lėkštėje, aiškinama pagal laikrodžio taisyklę: ties 12 val. karbonadas, ties 4 val. daržovės, o ties 9 val. bulvės.