Kaip tik to geranoriškumo ir pritrūko statybininkams, tvarkanties šaligatvius Šilutės Jaunimo alėjoje: vyrai be jokių skrupulų sunkiasvoriais automobiliais važinėjo per privatų kiemą, išmaurojo privačią žemę.
Privataus namo savininkai sako, jog kipišo nebūtų kėlę, jei kas nors bent būtų atėjęs pas juos pasitarti dėl važinėjimo per kiemą.
Asfalto dangą užtaisė betonu
Įėjimą į miesto centre esančias Nijolės valdas, kaip ir dera, žymi lentelė „Privati valda“. Tiesa, namui priklausanti teritorija nėra aptverta. Nijolė su vyru pirmąjį namo aukštą išnuomojo prekybininkams, todėl sako nutarę, jog tvora stabdytų pirkėjus. Kas, pamatęs parduotuvę, drįs į ją sukti, jei kelią pastos tvora ar vartai?..
Problemų dėl tokio sprendimo šeima iki šiol neturėjo, bet jų atsirado, kai birželio viduryje greta daugiabučių imta tiesti naujus šaligatvius. Statybininkai, kuriems reikėjo ir žvyro, ir smėlio, ir skaldos, visas šias statybines medžiagas vežiojosi sunkvežimiais… tiesai per Nijolės kiemą.
Moteris ne visą dieną būna namuose, todėl apie tokius neprašytus svečius sužinojo tik praėjus kelioms dienoms – jai pasakė I aukšte esančioje parduotuvėje dirbanti pardavėja. Tada savininkė ir sunkvežimių išmuštą duobę asfaltuoto kiemo dangoje pamatė.
Aplink namus dirbantys vyrai buvo nekalbūs: įmonės, kuri čia dirba, įvardinti nenorėjo ir, pasak Nijolės, tik šaipėsi. Jai pavyko išsiderėti tik tiek, kad bent duobę asfalto dangoje užtaisytų. Užpylė betonu, nes, pasak Nijolės, tikino nežinantys, kur galėtų gauti asfalto. Tad dabar tamsiame Nijolės kiemo asfalte it blynas iš tolo šviečia balta dėmė.
Ir dėl to Nijolė dar nepyktų, jei tuo viskas būtų ir pasibaigę. Bet jau kitą dieną pamatė, jog sunkiasvoriai sunkvežimiai mauroja jos teritoriją už ūkinio pastato. Čia įspaustos gilios provėžos tapo paskutiniu lašu jos kantrybės taurėje.
„Nebūtų taip pikta, jei bent kas nors būtų atėjęs ir paklausęs, leidimo važiuoti per mūsų žemę paprašęs“, – sako Nijolė.
Teritoriją pažadėjo sutvarkyti
Statybvietėje dirbantys vyrai ir jų darbų vadovas nekalbūs buvo ir su žurnalistais. Bet jų nepasitenkinimas („ir ko čia ta moteris vis nerimsta?“) buvo akivaizdus. Tik užrašas „Kavesta“ ant darbo drabužių išdavė, kokios Šilutės įmonės darbininkai čia darbuojasi.
Primygtinai spaudžiamas, darbų vadovu prisistatęs, bet pavardės taip ir nesakęs jaunuolis pasakojo, jog, jo nuomone, kiekvienas geras šeimininkas net bulvių lauką apsitveria. Juo labiau aptverti reikėtų privatų namą.
Lentelės „Privati valda“ jis tikino nepastebėjęs, esą ši kažkur užkišta esanti… O ir kaip sunkiasvoriai automobiliai turi prisikasti iki reikalingos vietos – oru juk neskris?.. Važinėti per šaligatvių bortelius irgi negalima.
„Tą duobę juk užtaisėm, jai tiko. Sutvarkysim ir visą teritoriją, kai darbus baigsim“, – nenorom kalbėjo darbų vadovas. Jis tikino, jog visada darbus baigę statybininkai išvažinėtus žemės plotus užpila juodžemiu, išlygina ir dar žolyte užsėja.
Buvo galima tartis
Situaciją išklausęs „Kavestos“ statybos direktorius Dionizas Liatukas irgi pirmiausia pabrėžė, kad privažiuoti statybininkams iki darbo vietos kaip nors juk reikia?
Anot D.Liatuko, nesusipratimas įvyko todėl, kad sunkvežimio vairuotojas nebuvo įspėtas, jog šalia statybvietės – privati teritorija. Jis nepastebėjo apie tai informuojančios lentelės, tad ir važiavo ten, kur matė esant patogiausią privažiavimą.
D.Liatukas irgi pažadėjo, kad palikdami statybvietę vyrai teritoriją sutvarkys taip, kaip pageidaus šeimininkai.
Bet negi nebuvo galima pradedant darbus užeiti pas sodybos šeimininkus ir įspėti juos dėl būsimų nepatogumų, pasitarti, kaip pervažiuoti jų teritoriją, kad kuo mažiau ji būtų suniokota?
„Buvo galima tartis“, – kiek patylėjęs pripažino D.Liatukas.