Bet ne apie šį čempionatą, ir ne tik apie žuvienę šįkart kalbinsime čempionę. Daugiau kalbėsime apie gebėjimą nepalūžti prispaudus ligai, apie nuolatinį sukimąsi it voverės rate ir sugebėjimą nubraukus nuovargį užtraukti dainą. Dar – apie būtinybę turėti bendraminčių likimo draugų, mylinčių artimųjų ir mediką, su kuriuo gali bet kada išsikalbėti.
Kalbėsime apie būtinybę nevengti žmonių ir neužsidaryti tarp keturių sienų.
Ligos sustabdydavo tik trumpam
Nė vienas nežinome, kada į mūsų kūną pasibels liga. Nežinojo ir Irena, kol kartą nepatyrė brutalaus plėšiko užpuolimo. 
Šiandien moteris geru žodžiu mini Šilutės psichikos sveikatos ir psichoterapijos centro (PSPC) gydytoją Jolantą Bruožytę, kurios profesionalumas padėjo nepalūžti, išsikapstyti iš ligos. Ji sako ir šiandien galinti bet kada ateiti pas šią medikę ir visada yra išklausoma, suprasta.
Vėliau buvo ir kitokių ligų, net 4 operacijos, bet Irena stabteldavo tik trumpam. „Nei ligos, nei operacijos negali sutrukdyti žmogui įdomiai gyventi“, – įsitikinusi ji.
Smalsumas ir meilė dainai – iš vaikystės
Bet ne tik medikai ir medikamentai padėjo Irenai sveikti – dar ir jos pačios būdo bruožai: smalsumas, aktyvumas, noras visur dalyvauti. Todėl jau netrukus ji dainavo (ir dabar tebedainuoja) net trijuose meno kolektyvuose – Šilutės neįgaliųjų draugijos ansamblyje „Kvietkelės“, PSPC klubo „Sielos paguoda“ ansamblyje bei kapeloje „Šilo aidai“.
„Daina yra tas dalykas, kuris neleidžia sielai senti ir ligoje palūžti“, – įsitikinusi moteris, todėl kone kasdien randa po kelias valandas repeticijoms.
Repeticijos – tai ir galimybė susitikti su bendraminčiais, galimybė išsikalbėti, o kartu ir išklausyti kitą. Irena jau žino, kad bendravimas taip pat labai padeda sveikti, mat kalbėdamasis su kitais nebeturi galimybės galvoti apie savo ligas, vadinasi – tiesiog jas pamiršti…
Bendravimas šeimoje, kurioje esi suprastas ir mylimas, taip pat gydo, net geriau nei vaistai. Irena turi tokią šeimą, ir tokį ją mylinčių namiškių būrį.
Žinia, tik repeticijomis meninė veikla nesibaigia, tenka rasti laiko ir kelionėms su kolektyvais į įvairias apžiūras ir konkursus. Visų, kuriuose jau dalyvavo, Irena išvardinti nebepajėgi – jų būta tokios gausybės.
Be repeticijų ir koncertų, I.Bumblauskienė randa laiko dar daugeliui kitų veiklų. Irena dar dirba, dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose renginiuose, kartu su neįgaliųjų draugija ir klubo „Sielos paguoda“ nariais važiuoja į ekskursijas, turi daržą, augina kaktusus, daug prieskoninių ir vaistinių augalų, namuose siuva ir mezga ir t.t.
Negi jos para ilgesnė už kitų? Irena tik juokiasi. „Ne ilgesnė, tik gal aš labiau nei kiti noriu viską pamatyti ir visur dalyvauti. Be to, man patinka anksti keltis“, – atsako.
Kaip tik tas pomėgis dalyvauti ir noras pamatyti vedė ją nuo pat vaikystės. Irena prisimena skurdą ir vargą, kai su gausiu brolių ir sesių pulku augo Švėkšnos seniūnijos Stemplių kaime, o mama jau sunkiai sirgo. Bet Irena vis tiek sugebėdavo apibėgti visus renginius, sudalyvauti visose sporto varžybose, o iš daugelio jų dar ir nugalėtoja grįžti. Ypač mėgo bėgimą, šuolius į tolį ir aukštį.
„Kartais net barti gaudavau, kam per anksti visur atsirasdavau“, – prisimena ji.
Iš vaikystės ir potraukis dainai išliko, mat dainuoti skatino ir mama, ir vestuvėse grodavęs tėtis.
Į čempionatą vedė „Erelių moteris“
„Žinau, kad turiu stiprią skonio nuojautą, dažniausiai vien ja vadovaudamasi pasirenku prieskonius. Paėmusi žolelę iškart jaučiu, kokį prieskonį ji suteiks patiekalui, ar derės prie kitų“, – sako pašnekovė.
Jos nuojauta (ir rizika) pasiteisino: pernai Irenos vadovaujamos moterys Žuvienės virimo čempionate iškovojo I vietą tradicinės žuvienės kategorijoje, o šiemet – tapo absoliučiomis čempionėmis.
„Truputis laimės, truputis meilės ir truputis pasitikėjimo„, – tokius svarbiausius „prieskonius„ pagryniškė vardija, kai klausiame apie jos žuvienės ingredientus. Bet priduria, kad net ir jais pagardinusi savąją žuvienę šiemet iškovoti tokios aukštos vietos nesitikėjo. „Tiesą sakant, nustebau“, – prisipažįsta.
Irena sako apskritai labai mėgstanti visokiausius prieskonius, galinti jų net perkrauti, o parduotuvėse nuolat ieškanti kokių įdomesnių žolelių.
Džiaugiasi, kad ir šeima vertina jos kulinarius gebėjimus: sūnus Dovydas nuolat atvažiuoja pas mamą pavalgyti, o vyras Kazys, ragaudamas maistą kitur, kartais sako, jog „mūsų maistas skanesnis“.
Savo įgimtu skonio pajautimu ne kartą įsitikinusi moteris neabejoja, jog ir komisijos nariai gardžiausią patiekalą gali išrinkti net ir 46 skirtingų žuvienių paragavę. Ji išrinktų.