Mazosios Lietuvos_gyventoju_genocidasSpalio 16 dieną minėjome Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. Prisiminti siaubą keliančius 1944-1945 m. įvykius ir pagerbti čia gyvenusių ir nekaltai žuvusių žmonių atminimą kvietė Šilutės Hugo Šojaus muziejus.

„Kalbėti apie tą laikotarpį sunku ir sudėtinga. Kaip istorikas, turėčiau turėti storesnę odą, tačiau ruošdamasis paskaitai kai kuriuos dalykus išgyvenau asmeniškai, nes, Mažosios Lietuvos gyventojų išžudymas buvo, yra ir bus šiurpu. Tai nužmogėjimas“, - sakė Klaipėdos universiteto doc. dr. Arūnas Baublys.

Būtent todėl, ruošdamasis paskaitai „Klaipėdos krašto žmonių likimai„, jis neparuošė jokių iliustracijų, o kai ko ir nepasakė... Bet ir tai ką mokslininkas pasakė, kelia siaubą. 1944-1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje - Karaliaučiaus krašte, raudonoji armija žiauriausiu būdu išžudė per 300 tūkst. civilių gyventojų: daugiausiai moterų (kurias dar ir sadistiškai prievartavo), kūdikių, vaikų, senolių. O ir likę 100 tūkst. gyvųjų buvo deportuoti...

Renginio muziejuje metu taip pat pristatyta dviejų žemaičių pseudonimu pasivadinusių autorių knyga „Išdraskytų  lizdų gandrai: „pyliavų bylos“ pėdsakais“, kurioje pasakojamos Macikų lageryje kalėjusių ūkininkų istorijos.

Kalindavo neatpylusius pyliavos

Viena iš knygos „Išdraskytų  lizdų gandrai: „pyliavų bylos“ pėdsakais“ bendraautorių Adelė Žičkuvienė, daug metų dirbusi žurnaliste, pasakojo, kad knygą rašyti buvo labai skaudu, nes ten pateikta jos, užaugusios našlaite, šeimos istorija.

Pyliavų byla atskleidžia 1949 metų vasario 5-9 d. Salantuose vykusio parodomojo sovietinio teismo nuosprendį, kuriuo už neva valstybei neatpiltas vadinamąsias pyliavas buvo nuteista per 20 Žemaitijos kaimo ūkininkų ir valstiečių. Dauguma jų bausmę atlikti buvo pasiųsti į šalia Šilutės buvusį Macikų lagerį. Viena iš autorių tikisi, kad jos pradėtą darbą tęs - čia gyvenusių žmonių atminimą saugos jaunimas, nes istorinę atmintį svarbu išsaugoti. Autorės surinko daug istorinių faktų, kurie tapo šios dokumentinės prisiminimų knygos pagrindu.

Buvusi Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė pastebėjo, kad knyga įdomiai sudėliota, o joje pateikti konkretūs duomenys jungiasi su žmonių gyvenimais, likimais. A.Žičkuvienė, gimusi 1947 m., kartu su 10 metų jaunesne kolege Palmira Martinkiene, brendusia kitomis sąlygomis, apmąsto tragišką savo gimtųjų kaimų likimą.

Anot R.Šikšnienės, surasti Pyliavų bylos dokumentai atskleidžia dar vieną sovietų valdžios nusikaltimą: nepajėgiausius atiduoti vadinamosios pyliavos ar nenorėjusius stoti į kolchozą ūkininkus, įkalindavo 10, 15, 25 metams. Taip pat konfiskuodavo visą turtą, jų šeimoms grėsdavo badas. Apie šią Pyliavos bylą, kurios metu buvo nuteisti per 20 ūkininkų, Šilutės muziejininkai ligšiol nebuvo girdėję.

Mazosios Lietuvos_gyventoju_genocidas_Ema_SvarieneMezgė megztinius, bet į laisvę neišleido

R.Šikšnienė papasakojo kelias Macikų lageryje kalėjusių žmonių istorijas, rodė jų nuotraukas. Muziejus per daugelį metų šią medžiagą surinko iš žmonių, kurie pasidalino savo atsiminimais. Roza pasakojo, kad 1944 m. spalio 6 dieną prasidėjo bėgimas iš šio krašto, nes atėjo raudonoji armija. Tą dieną Šilutėje liko tik du žmonės.

Bėgo visi, bėgo ir Juknaičių apylinkėse gyvenusi ūkininkė Ema su anūke. Tačiau jos pasimetė Karaliaučiuje ir nusprendė grįžti namo. O namai jau buvo užimti. Moteriai ir 7 m. mergaitei leido apsistoti pašiūrėje.  E.Svarienė labai supyko ir nužygiavusi į Šilutės teismo rūmus pareikalavo, kad valdžia grąžintų jos namą. Tačiau namo ji nebegrįžo... Anūkė močiutės taip ir nebesulaukė, o ją užaugino likę kaimynai. Jau vėliau iš Macikų paleistas žmogus Emos anūkei pasakojo, kad jos močiutė uždaryta lageryje - už tai, kad paprašė, jog gražintų jos nuosavybę. Ema labai gražiai mezgė, todėl tarnautojai karininkai, ten pat dirbančios jų žmonos moters vis prašydavo, kad ji numegztų megztinius. Vis žadėdavo, kad kai numegs - paleis, tačiau vis nepaleisdavo. Taip tęsėsi kol moteris numirė ir nebegrįžo.

 

R.Šikšnienė pasakojo ir apie Praną Genį, kuris kalėjo už tai, jog rūsyje buvo paslėpęs - užmūrijęs Lietuvos vėliavą.

Mazosios Lietuvos_gyventoju_genocidas_Pranas_GenysMuziejininkė yra skaičiusi buvusio Macikų lagerio prižiūrėtojo atsiminimus, kuris rašė, jog baisiausia diena lageryje būdavo, kai iš mamų atimdavo 3-4 metų vaikus. Iki 3 metų vaikas galėjo būti su mama, o vėliau jį atimdavo ir jis augdavo su kitais vaikais kitoje patalpoje. Lagerio kapinėse yra palaidota daug vaikų, tačiau koks tikslus jų skaičius, niekas jau nebepasakys...

Anot R.Šikšnienės, padėkoti, kad šiandien šalia lagerio išlikusios kapinės, galima šviesaus atminimo Edmundui Stankevičiui, kuris dirbo tuometiniame Projektavimo institute ir visaip stengėsi nedaryti melioracijos planų, nes buvo suplanuota tas kapines panaikinti.
1989 m. pradėta reikalauti, kad karceris būtų atiduotas muziejui, o kapinės aptvertos.

Žudė žiauriausiu būdu

Istorikas A.Baublys priminė, kad Mažosios Lietuvos kraštas iš tikro buvo žymiai didesnis, turėjęs Prūsų Lietuvos pavadinimą, ir buvo ne tik šiapus, bet ir kitapus Nemuno. Čia gyveno ir lietuvininkai, ir vokiečiai, austrai, šveicarai, prancūzų palikuonys. Anot istoriko, genocido metu buvo sunaikintas kultūrinis klodas, lietuviams ypač svarbus. Ir nors ši teritorija, išskyrus tarpukarį, niekada nepriklausė Lietuvai, bet būtent iš Prūsų Lietuvos atėjo spausdintas žodis, lėmęs mūsų valstybės istoriją.

Kalbėdamas apie 1944-1945 m. laikotarpį A.Baublys sakė, kad atėjus raudonajai armijai, Karaliaučiaus krašte nebuvo gyvenviečių, kur nebūtų žudomi civiliai gyventojai. Žudė vyrus, moteris, kūdikius vaikus. Moteris prievartavo, žudė žiauriausiais būdais.

„Aišku sovietinėje kariuomenėje buvo nedidelė dalis karininkų, kurie nepritarė tam, bet jų buvo tiek mažai, kad sustabdyti to baisaus nusikaltimo nebuvo galimybių. Propagandiniuose tekstuose buvo sąmoningai skatinama daryti karinius nusikaltimus. Kalti visi gyvieji ir negimę“, - pasakojo jis.
Dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų bėgo, tačiau ne visi spėjo pabėgti, kai kas slapstėsi, kai kam pavyko pereiti Nemuną, nuvykti į Karaliaučių. Spalio 16 d. raudonosios armijos tankų grupė prasiveržė į Rytprūsius, Gaubinės kryptimi, ir nors po poros dienų kariuomenė buvo sulaikyta, grįžę vokiečių kariškiai, jau pasiekę pirmą vietovę, rado neišpasakytai žiaurius vaizdus.

A.Baublys pateikė šiuos vaizdus mačiusių žmonių liudijimus. Jie matę pabėgėlių vilkstinės vežimus, sudaužytus tankų; nuogas, kruvinas, nukryžiuotas moteris, vinimis prikaltas prie pastatų. Miestelio butuose rasti nužudyti 72 žmonės, daugiausia moterys ir vaikai. Tik keli lavonai turėjo šautines žaizdas pakaušyje... Viename bute ant sofos rasta sėdinti senutė, pusė jos galvos buvo nukirsta. Po kelių dienų lavonus apžiūrėjusi gydytojų komisija konstatavo, kad visos moterys, įskaitant 8-12 m. mergaites, ir net 84-erių senutė, buvo išprievartautos.

Anot istoriko, panašių nužudymų buvo labai daug. Gumbinės rajone kiekvienoje vietoje buvo nužudyta po 10-30 gyventojų. Sunku patikėti, kad vienoje vietoje buvo suvarytos apie 300 nėščių moterų, kurios buvo nužudytos žiauriausiu būdu.

„Kai griuvo paskutinė Reicho tvirtovė - Karaliaučiaus miestas, yra liudijimų, kad sovietinė vadovybė miestą atidavė 6 dienoms kareivių savivalei. Kas išliko gyvi, buvo vežami į koncentracijos stovyklas“, - kraupius faktus pasakojo A.Baublys.

Anot jo, Mažosios Lietuvos genocidas tęsėsi ir karui užsibaigus, nes ištisą mėnesį po Karaliaučiaus kapituliacijos visi to krašto gyventojai negavo maisto davinių. Tai buvo mirties nuosprendis vaikams, kūdikiams, ligoniams. Taip atsirado vadinamieji „vilko vaikai“, kurie genami bado traukiniais bėgo į Lietuvą.

Skaičiai išties kraupūs - iš 2,5 mln. krašto gyventojų tik ketvirdalis išgyveno.

Po paskaitos visų žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute.

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt