100-metė Bartininkų gyventoja Adelė Budrikienė: „Daug metų vargau, o dabar tik bimbinėju“

100mete Picture 082Net 100 baltutėlių rožių – tokią įspūdingą puokštę, simbolizuojančią ir sunkius, ir ramius ilgo gyvenimo metus, vaikai ir vaikaičiai sudėjo mylimai mamai Adelei Budrikienei, sulaukusiai 100-mečio jubiliejaus.

Atokiais kaimo keliukais į Gardamo seniūnijos Bartininkų kaimą sveikinti jubiliatės važiavo vaikai, anūkai ir proanūkiai, rajono savivaldybės ir seniūnijos vadovai.

Svečius priiminėjusi guvi močiutė pripažino, kad skaudžių valandų per tą ilgą jos amžių buvo tiek daug, o gerų laikų taip ir neturėjusi. Sunkiausi ilgaamžės prisiminimai – iš karo metų, kuomet du frontus teko išgyventi, bunkeriuose su mažais vaikais slėptis, o apie valgį iš viso pamiršti…

„Karas – trumpas žodis, bet koks jis baisus, vaikeliai…“, – galvą palinguodama vis prisimena senolė.

Buvo pati graži, o vaikai maži…

Adelė Budrikienė jau belikusi viena iš keturių sesių, augusių gretimame Užlaukės kaime. Vis prisimena sunkią vaikystę, kuomet vos 50-metį peržengusi susirgo ir anapilin iškeliavo mama – tada buvo ypač sunku. Jos sesėms dar ir mokslo kiek daugiau ragauti teko, o Anelė vos 4 skyrius tegalėjo baigti.

„Dainininkė, giedorka ir šeimininkė buvau, arklį kinkiau – ką reikėjo, tą ir dariau. Tik laukų neariau“, – pasakoja senolė apie jaunystės metus. Pamena, jog po sunkių darbų  ir pasidabinti, ir į šokius išeiti jėgų pakakdavo.

22-ejų buvo, kai tekėjo už kaimynystėje gyvenusio 7 metais vyresnio Antano. Negiria vyro, atvirai sako, jog visko buvo, mažai jį namuose turėjusi. Sunkiausia buvo tai, kad Antaną vis tai kariuomenėn ėmė, tai Sibiran išvežė. Senolė svarsto, kad gal dėl to, kad juodu kūlimo mašiną turėjo, tad jau kone pasiturintys ūkininkai buvę. Gal ir pavyduoliai įskundę, kad Antanui Sibiro duonos teko valgyti, o Anelei – vienai du sūnus ir dukrą auginti.

„Kaip sakoma, buvau „pati graži, o vaikai maži“, – dar pašmaikštauja jubiliatė.

Galėtų nevalgyti ir negerti, kad tik karo nebūtų

Prisimindama tuos laikus, Adelė vis prie karo temos grįžta. Pasakoja, kaip gyvendami Bartininkuose su mažais vaikais visi sename šulinyje įrengtame bunkeryje slėpėsi.

„Koks ten valgis, apie valgį tada niekas nė negalvojo“, – net ranka mosteli, klausiama, ką vaikams tame bunkeryje į burnas dėjo. Anot jos, tik džiaugėsi, kad pagalves spėjo prigriebti ausims užsidengti, antraip ir apkursti nuo žemės dundėjimo galėjo, nes karo pradžia buvusi, frontas prošal ėjęs.10mete budrikiene sveikina

Iš tų laikų atmintin įstrigo keturių rusų – 3 vyrų ir moters – pasirodymas kaime. Apsigyveno jie visai šalia, čia miegojo, čia ir valgį virė. Anot senolės, geri tai buvo žmonės, dar ir jos vaikams viralo įpildavo.

Tiesa, vėliau, kai valgyti jau nebebuvo ko, rusai paskutinį paršelį iš tvarto išsivarė…

Vėliau atėjo kitas frontas ir tąkart į kaimą prigužėjo jau kitų kareivių – vokiečių. Visai jaunučiai buvo, „guten morgen“ („labas rytas“) į kaimą atėję sveikindavosi.

Adelė pamena, kaip karvę pamelžusi pieno tiems kareivukams įpildavusi. „Dieve, juk ir jie yra kažkurios motinos vaikai“, – pati sau pagalvodavusi. Ir leisdavusi ne tik atsigerti sočiai to pienelio, bet dar ir gertuvėn įsipilti.

„Karas – toks trumpas, bet toks baisus žodis, jį labai sunku apibūdinti. Karas viską atėmė ir pradangino. Rusai iš vienos pusės buvo, vokiečiai – iš kitos. Neduok tu, Viešpatie. Galėčiau nevalgiusi ir negėrusi būti, kad tik karo daugiau nebūtų“, – rypuoja močiutė.

Gniuždė artimųjų mirtys

Pokariu ne lengviau buvo, vėl dviejų ugnių vengti reikėjo. „Banditizmo laikai, rodos, paralyžiavo visą gyvenimą, ir tų, ir anų reikėjo bijoti, nė vieniems burnos negalėjom atverti“, – linguoja galvą senolė.

Vėliau kolūkiai tvėrėsi, vėl prasigyventi bandančius kaimiečius smaugė. Anot senolės, ir tada nieko gero nemačiusi, nes jau tų kolūkių tvėrėjai viską atiminėjo. „Bet vis tiek pro kiekvieną skylę – lyg per tvorą lindom, kad išgyventume: gyvulius auginom, karves miške slėpėm, bet vis tiek laikėm jų daugiau negu vieną“, – toliau savo ilgo gyvenimo vingius prisimena A.Budrikienė.
Dar vėliau viena po kitos ją gniuždė skaudžiausios netektys – vyro, seserų, sūnaus Viktoro laidotuvės.

Lengviau 100-metė pasijutusi tik tuomet, kai vyrui mirus dukra Aldona į jos namus gyventi parėjusi.

Džiaugiasi, kad „biški“ mato ir girdi

Dabar į ūkio reikalus A.Budrikienė jau nebesikiša ir vaikams nevadovauja. Senolė sako suprantanti, kad ir neįtiktų, nes dabar, jos žodžiais tariant, „kiti laikai ir kiti vaikai“.

„Dabar jau tik bimbinėju“, – smagiu žodžiu savo dabartinį laiką apibūdina jubiliatė.

Liūdna senolei tik dėl to, kad dabar jau ir akys nebe taip mato, ir ausys nebe taip girdi, ir kojos sunkiai klauso. Bet ir čia ji įžvelgia pliusų: „Džiaugiuosi, kad dar „biški“ matau, ir „biški“ girdžiu“, – sako.

Klausiama, ar tikėjosi kada 100-mečio sulaukti, senolė purto galvą – tikrai negalvojo. Gal tas ilgaamžiškumas iš tėvelio paveldėtas, mat jis 99 metų sulaukė. Bet sako,  labiau įsitikinusi, kad Dievulis ją tiesiog pamiršęs…

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.