Būti vyriausiai šeimoje, bet pergyventi visus 11 jaunesnių savo brolių ir seserų ir net visų jų vaikus ir sulaukti 100 metų, – tokia dalia skirta šilutiškei Vladislavai MAŠIDLAUSKIENEI.
Jubiliatė visą savaitę priiminėjo dukrų, vaikaičių ir provaikaičių sveikinimus, rajono Savivaldybės, Šilutės seniūnijos ir „Sodros“ vadovų linkėjimus 100-mečio sukakties proga. Gausiai užplūdę žurnalistai vis bandė išklausti smulkmenas apie bajorišką p.Vladislavos tėvo ir mamos – grafų Tiškevičių palikuonės – kilmę. Bet senolė noriau pasakojo apie tai, kad net aukšta kilmė neapsaugojo jos nuo juodo vargo – tokio juodo, kad net pradinio mokslo ragauti neteko.
Kilmė neišgelbėjo nuo skurdo
Būsimoji ilgaamžė gimė tuometinėje Telšių apskrityje, Varniuose. Jos tėvas turėjęs bajoro titulą, mama buvusi grafų Tiškevičių šeimos palikuonė. Bet aukšta kilmė neišgelbėjo šeimos nuo skurdo, kai anksti mirus tėvui, šeima liko be maitintojo.
Todėl p.Vladislavai visai neteko ragauti mokslo. Prisimena jubiliatė tą, anot jos, Velykų šeštadienio rytą, kuomet į namus atėjusi kaimynė išsivežė ją tarnauti į gretimą kaimą. „Daug vaikų turit, duokit man vieną“, – pasakiusi. Taip ir buvo nuspręsta mergaitės ateitis.
Prisimindama tarnystės vargą p.Vladislava tyliai kalba, jog taip sunku buvę, taip sunku. Kol maža buvusi, veršelius auginusi, kai ūgtelėjo – visus kitus sunkius ūkio darbus dirbusi.
Vėliau, kai sukūrė šeimą ir apsigyveno netoli Šilutės, p.Vladislava gerą dešimtmetį dirbo tuometiniame Kontroliniame buliukų auginimo ūkyje.
Vaikai gimdami atsinešė vardus
Kai 1941-aisiais tekėjo, p.Vladislava jau buvo peržengusi 30-metį. Vis dar prisimena, kaip rogėmis, per pusnis važiavo „į veselią“.
Sako, gerą vyrą turėjusi, tik neilgai – anksti jis miręs, 1965-aisiais. Abu kartu vaikams vardus rinkę, vis tuos, kuriuos jie gimdami atsinešdavo.
Vieną sūnelį teko palaidoti vos gimusį, kitas nuskendo jau vėliau, kartu su savo dukrele. Kai mirė vos 54-erių sulaukęs šeimos galva, mažiausiajai Marytei buvo vos 12 metukų, o ant Vladislavos rankų liko dvi dukros – vyresnieji vaikai jau buvo susikūrę gyvenimus.
Domisi šalies naujienomis
Smalsumo ir prigimtinio noro viską žinoti Vladislava neprarado. Šiek tiek paskaityti ir pasirašyti jaunystėje truputį pati pramokusi, tai ir buvo visi jos mokslai.
Dabar, nors jau du dešimtmečius skaityti nebegali, bet kiekvieną rytą su ausinėmis sėda prie radijo imtuvo ir klausosi šalies naujienų. O grįžus ne viską perskaityti suspėjančiai dukrai Marytei, tuoj jos klausinėja, ar girdėjusi tą ar kitą šalies naujieną.