15-mečio fantazijos dėka į Vilkyčius nusileido galaktikos

dailininkas vilkytiskis 1Kai pradinėse klasėse dabar jau beveik devintokas Vytautas JOCYS iš Sakūtėlių pamažu augino kūrybinius sparnus, klasės auklėtojai atrodydavo, kad vaikui reikalinga psichologo pagalba. Pradinukas kone visuose piešiniuose naudodavo vien tik juodą, rudą ir raudoną spalvas.

Tėveliai tuo metu net neabejojo, kad jų vaikas yra tiesiog meniškos prigimties. Ir jie buvo teisūs: Vilkyčių pagrindinės mokykloje, kurią lanko Vytautas, ir biblioteką puošę pirmosios personalinės Vytauto parodos darbai – spalvingi ir ryškūs paveikslai, gavę „Galaktikos šviesulių“ vardą.

Sulaukė mokytojos paskatinimo

Kai drauge su Vytautu įžengėme į biblioteką, akys iš karto nukrypsta į spalvingais darbais margintą sieną. Bibliotekoje dirbanti Vytauto dailės mokytoja Palmyra Jančauskienė iš pradžių siūlė pasižvalgyti po mokyklą – viename iš jos aukštų plačią sieną puošia penki geriausi ir didžiausi Vytauto darbai. Vienas jau pažadėtas Klaipėdoje gyvenančiam seneliui.

Kiekviename jų, kaip ir tuose, kurie kabėjo bibliotekoje, šviečia galaktikos – skirtingai įkomponuotos, skirtingų spalvų, atspalvių, netgi nuotaikų. Tačiau visus kūrinius vienija bent keli bendri vardikliai – autorius, jo vidinis talentas ir netradicinė technika. Ryškius, mokytojus ir mokinius, bibliotekos lankytojus sužavėjusius kūrinius Vytautas nupiešė naudodamas purškiamus, dažniausiai grafičio darbams skirtus aerozolinius dažus.

„Ateityje su jais dirbti neplanuoju, nes jie labai brangūs“, – prisipažįsta Vytautas. Vienas flakonas tokių dažų kainuoja 16 litų. Kadangi laikai, kada vaikinas mene naudodavo vos vieną spalvą jau seniai praėję, parodoje iškabintiems paveikslams sukurti prireikė mažiausiai 20 skirtingų spalvų flakonų.

Vytautas pasakoja, kad angliškai vadinama „spray paint art“ technika susidomėjo prieš kelerius metus, kai naršydamas internete aptiko nemažai video. Toks paveikslų purškimo būdas populiarus užsienyje, kur tiesiog gatvėje galima išvysti, kaip gimsta tokie meno kūriniai. Iki tol iš rankų vaikinas nepaleisdavo flomasterių, paprasto pieštuko ir tušo. Pats išbandyti naują techniką Vytautas ryžosi prieš gerą pusmetį. Parodęs pirmuosius darbus dailės mokytojai, jis sulaukė palaikymo ir padrąsinimo. Mokytoja pasiūlė ir toliau plėtoti galatikos šviesulių temą ir iš karto ėmėsi organizuoti parodą, kuri bibliotekoje buvo atidaryta jau prieš kelis mėnesius.

Žada „bėgti“ į Klaipėdądailininkas vilkytiskis paveikslai

„Visi, kas tik pamatydavo Vytauto darbus, negalėdavo patikėti savo akimis. Vos iš bibliotekos išeidavo vienas, netrukus jo paskatinti sugužėdavo kiti smalsuoliai“, – prisiminusi paveikslų eksponavimo pradžią pasakojo P.Jančauskienė.

Mokytoja sakė, kad Vytauto darbai nustebino ir ją pačią – matėsi, kad jaunuolis į juos įdėjo didelę dalį širdies. „Vytautas jaučia spalvas, atspalvius. Aišku, yra ir trūkumų, tačiau vertinant jo darbus reikia neužmiršti, kad vaikinas nėra lankęs dailės mokyklos“, – pagyrų jaunam talentui negailėjo mokytoja.

Ji neslepia, kad mokiniui patinka ne viskas, kas yra privaloma dailės pamokose. Štai šeštoje klasėje Vytautas dažnai pasmalsaudavo, kodėl jis turi piešti tai, kas jam neįdomu, arba, kodėl reikia tapyti su dažais, jeigu smagiau piešti pieštuku?

Sužinojusi, kad mokinys laikys stojamuosius egzaminus į Eduardo Balsio meno mokyklą Klaipėdoje, P.Jančauskienė tik pasidžiaugė, kad jis toks smalsus naujoms žinioms.

Planuose – dailės arba architektūros mokslai

Prisiminusi sūnaus vaikystę mama Vaiva juokiasi, kad Vytautas visuomet buvo šiek tiek išskirtinis. Kol sūnus mokėsi L.Stulpino pagrindinėje mokykloje Klaipėdoje, mama ne kartą buvo pakviesta pokalbio. V.Jocaitienė pamena, kad mokytojai net nereikėdavo klausti, kieno vaikas ant balto popieriaus nupiešė juodą velykinį kiaušinį.

„Vėliau, kai persikraustėme į Sakūtėlius, tuometė Vytauto dailės mokytoja teištarė: „Vienintelis vaikas klasėje, su kuriuo galiu dirbti, o jį išveda“, – šypsojosi jaunojo talento mama.

Tačiau ne vien liaupsių jaunuoliui tenka klausytis. Didžiausias Vytauto kritikas – tėtis Virgilijus. Savomis rankomis namus šeimai pastatęs vyras, turintis staliaus – dailidės specialybę, sūnui neretai pažeria pastabų. Pasak Vytauto, tėčiui kliūna spalviniai jo piešinių perėjimai ir apskritai pati grafičio technika.

„Tėtis kartais sako, kad darbas originaliai padarytas, lyg ir neturi prie ko techniškai prikibti, bet grafičio jis nelaiko tikru piešiniu. Kliūna tėčiui ir mano ilgi plaukai, nors pats jaunystėje tokius turėjo“, – pečiais trūkčiojo Vytautas.

Apie su daile susijusią ateitį svajojantis moksleivis ir pats ateityje nežada plėtoti grafičio technikos. Ji, pasak Vytauto, nėra perspektyvi. Vaikinas skaičiuoja, kad identiško vaizdo paveikslų, kurių vienas būtų nutapytas, kitas – nupurkštas aerozoliniais dažais, kaina gali skirtis iki keliolikos kartų. Moksleivis sako galvojantis ir apie savo sveikatą. Nors nupurkšti didesnį paveikslą užtenka maždaug pusvalandžio, tenka prisikvėpuoti organizmui nuodingų medžiagų.

„Labiausiai norėčiau tapyti guašu. Jei su daile nieko nepavyktų, galvoju studijuoti architektūrą arba ką nors, kam matematika reikalinga“, – ateities planais dalijosi penkiolikmetis.

Mokslai Vytauto akimis žiūrint, jam sekasi gerai, o štai mama su tuo nelinkusi sutikti ir vartoja kitą žodį – vidutiniškai. Maždaug iš visų dalykų aštuntokas šiemet turės septynetus. Bet į E.Balsio menų mokyklą, vaikinas, ko gero, įstotų net ir ketvertus turėdamas. Galutinį vertinimą lems tai, kaip Vytautas pasirodys per stojamąjį dailės egzaminą.

„Vaiką augini, o jis išeina velniai žino kur, – juokavo Vytauto tėtis. – Svarbu, kad sūnus gautų galimybę atsiskleisti“.

 Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.