Švėkšnos seniūnijos Ilgbrastės kaime neseniai atgimė liaudies meno kūrinys – pusantro šimto metų senumo stogastulpis ir Marijos Maloningosios statulėlė jame, kuriuos buvo suniokojusi praėjusio pavasario audra.
„Tėviškė, giminės šaknys, vieta, kurią privalome išsaugoti ateities kartoms“, – taip savo sumanymą išlaikyti senutėlę, atokiame kaime stovinčią savo tėvų sodybą ir atkurti joje stovintį stogastulpį apibūdina Danutė ŪSELIENĖ, ilgametė mokytoja, 45 savo gyvenimo metus atidavusi Švėkšnos sanatorinei mokyklai.
Kaip nesaugoti tokios vietos?
Ilgbrastė – kaimas ant to paties pavadinimo upelio kranto, matyt, taip ir pavadintas todėl, kad galvos daug sukti nereikėtų. Kadaise gal labai klestėjęs, bet šiandien čia, seniūnijos žiniomis, belikusi tik vienintelė sodyba.
Kai su Danute prisėdame prie lauko stalo, jos atmintyje greit iškyla čia prabėgusios jos ir sesers Salomėjos vaikystės dienos. Tai buvo seniai, bet dar kur kas seniau – apie pusantro šimto metų atgal – čia kūrėsi šios sodybos šeimininkai. Danutė žino, jog tai buvę žinomo šio krašto šviesuolio Teodoro Balsio tėvai. T.Balsis bendravęs su tuometinais šviesuoliais, kunigais ir knygnešiais, o palaidotas jis Švėkšnos kapinėse.
„Ir kaip nesaugoti tokios vietos?“ – klausia ji lyg pati savęs.
Tas klausimas „kaip nesaugoti?“ jai ir jos seseriai kilo dar ir todėl, kad vis nenueina užmarštin a.a. mamos pasakojimas apie Mergelės Marijos apsireiškimą. Buvę tai gal prieš tris dešimtis metų, kuomet mama, dar sveika būdama, prigulusi kambaryje, bet nemiegojusi. Pramerkusi akis ji pamačiusi Švč. Mergelę, stovinčią kambaryje. Gražiu plevenančiu apdaru ji buvo apsirengusi.
Marijai dingus, mama pažvelgė pro langą ir pamatė ją dar kartą – stovinčią šalia stogastulpio…
Todėl šeima nuolat prižiūrėjo, dažė ir remontavo senutėlį liaudies paminklą. Bet šis vis tiek sviro žemėn, nes kiekvieni metai palikdavo savo pėdsakus. Kol vieną visai negražią praėjusio pavasario dieną, kuomet Danutė buvo renginyje Švėkšnoje, prasiautusi vėtra įveikė seno ąžuolo pasipriešinimą – grįždama moteris jau iš tolo pamatė – stogastulpio su Marija prie namo nebėra…
Tiesa, Marijos statulėlė išliko sveika, tik viena jos ranka nežymiai nukentėjo.
Giminė turi savo sakralinę vietą
„Nežinojau, ką daryti, nes dar 1976 metais mūsų namuose lankėsi Šilutės kultūros skyriaus specialistai, apžiūrėjo stogastulpį su Marija ir davė nurodymus jį aptverti ir saugoti. Jie pripažino, kad tai yra liaudies meno paminklas, todėl saugotinas“, – pasakoja Danutė.
Todėl ji nutarė pasitarti su Švėkšnos seniūnu Alfonsu Šepučiu. „Atstatysim“, – atsakė šis, išklausęs moters skundą.
Netrukus rado, kas atstatys nugriautąjį liaudies meno kūrinį. Darbo ėmėsi meistrai Vytautas Bliūdžius ir Alfonsas Andrijauskas ir per kelis mėnesius atkūrė stogastulpį. Tvorelę aplink jį tvarkė buvęs Danutės kaimynas Sigitas Dobrovolskis.
Rado seniūnas ir finansinę pagalbą – 500 litų meistrams pažadėjo Savivaldybės Kultūros skyrius, mat šios sodybos stogastulpis yra įrašytas į Kultūros paveldo registrą.
Ir štai vieną gražų vasaros pabaigos savaitgalį prie stalo lauke susėdo visi: Danutė, jai talkinę seniūnijos darbuotojai, meistrai, Švėkšnos klebonas Saulius Katkus, atvykęs pašventinti atstatytąjį stogastulpį.
Dar vieną savaitgalį į Ilgbrastę suvažiavo visa Danutės giminė. „Kam važiuoti į Šiluvą, jei mes turime savo sakralinę vietą, kurion galime pabėgti iš miesto. Galime turėti savą Marijos Maloningosios šventę“, – sakė jie.
Todėl D.Ūselienė tiki, kad jos tėviškės sodyba išliks dar ilgai, ir atgaivą gamtos prieglobstyje čia ras ir jos vaikaičiai, ir jų atžalos.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Kūryba.”