Namas buvo apsuptas, į kambarį įėjo keletas vyrų, jie buvo lietuviai ir liepė apsirengti. Davė pusę valandos, kad susikraučiau daiktus. Panikos apimta kroviausi į maišą albumus ir dar visokius niekus, verkiau. Vyrai šaipėsi, tada priėjo pagyvenęs kareivis rusas, gestais paklausė, ar turiu kailinius. Pasakiau, kad turiu. Kadangi rusiškai nesupratau, jis viską rodė gestais.
Jis iškratė mano maišą, liepė parodyti, kur kailiniai, kirvis ir maistas, viską sukrovė į maišą. Man tada buvo 22 metai ir tie jo sukrauti daiktai labai pravertė. Mergaitės nevežė, nors ji labai prašėsi, aš jai liepiau bėgti pas senelį į Gnybalų kaimą. Parodžiau į kurią pusę, tai buvo apie 10 km kelio ir tokioje ankstybėje. Šilutės stotyje dar prabuvome kelias dienas, nevalgiau nieko, nes kareiviai mus saugojo, ir norint į miškelį, jie eidavo kartu.“ (Iš prisiminimų)
Masiniai trėmimai iš Klaipėdos krašto prasidėjo 1948 metais. Tų metų gegužės 22 – 23 dienomis (Klaipėdos krašto gyventojai pirmą kartą susidūrė su masiniais trėmimais) sovietų represinių struktūrų vykdytos trėmimo operacijos, pavadintos „Vesna“ („Pavasaris“) metu iš Šilutės apskrities buvo ištremta 517 žmonių. Kiek Klaipėdos krašto gyventojų buvo ištremta į Sibirą, nėra duomenų, nes jie visi buvo tremiami kaip Lietuvos TSR piliečiai ir įeina į bendrą Lietuvos tremtinių skaičių. Nors Lietuvoje Klaipėdos krašto gyventojai automatiškai tapo Lietuvos TSR piliečiais, tremties vietose jie buvo registruojami kaip Vokietijos piliečiai. Grafoje „pilietybė“ buvo rašoma „vokietis“. Dauguma Klaipėdos krašto gyventojų, patyrę šį trėmimą į Sibirą į Lietuvą nebegrįžo.
„Džiaugėmės taika – jau buvo treji metai po karo, dirbome savo ūkyje. Tačiau, matyt, kurioje nors sovietinėje įstaigoje jau buvo padarytas sprendimas. 1948 metų gegužės mėnesį vieną naktį mūsų sodybą apsupo rusų kareiviai, visi pastatai buvo apsupti, niekas negalėjo išbėgti. Su nedideliu ryšuliu buvome išvežti į Šilutės stotį: vyras, žmona, sūnus (16 m.) dukra ir 84 metų močiutė. Mes visi prašėme palikti močiutę tėviškėje, nes ji labai sirgo. Tačiau nebuvome išklausyti, ji ir mirė pakelyje“. (Iš prisiminimų).
Gegužės 21 d. Šilutės rajono filialo tremtiniai kartu su Šilutės H. Šojaus muziejaus darbuotojais, susirinkę geležinkelio stotyje paminėjo 1948 metų masinius trėmimus iš Klaipėdos krašto. Renginyje dalyvavo ne tik tremtiniai, bet ir tremtinių choras „Pamario aidas“, Vydūno gimnazijos mokiniai su auklėtoja Lilija Zdanevičiene, Tarybos narė Sandra Tamašauskienė.
Renginys prasidėjo tylos minute. Tremtinys Stanislovas Būdvytis perskaitė poetės Teresės Ūksienės eilėraštį „Dundėjo vagonai“. Prie atminimo lentos uždegtos žvakutės, padėtos gėlės.
Į renginį gražiai įsiliejo gimnazistės Faustos Balodytės atliekama daina „Rudens naktis sustojo“. Džiaugiamės, kad kartu su mumis šią dieną minėjo ir jaunoji karta. O „Pamario aido“ atliekamos tremtinių dainos ilgai netilo.
Simboliška, kad renginio metu pradundėjo traukinys.