Ypač retą jubiliejų neseniai šventė Gardame gyvenantys Petronėlė ir Juozapas GENIAI – santuokos 70-ties metų sukaktį.
Palaimintosiomis arba dar Dėkingumo vestuvėmis vadinamą tokią bendro gyvenimo metų šventę gardamiškiai 91-erių Petronėlė ir 89-erių Juozapas Geniai minėjo gegužės 31-ąją. Garbius jubiliatus sveikino dukros su šeimomis, anūkai ir proanūkiai, seniūnijos vadovai, Šilutės neįgaliųjų draugijos, kurios nariai jie jau daug metų yra, atstovai.
O senoliai prisiminė jaunystės metus, kelionę pėsčiomis į savo vestuves, kuomet jaunajam ir 20-ties dar nebuvo, bei aplinkinių jiems duotą pravardę – „šiaučiaus ir kriaučiaus pora“.
Šiaučiaus ir kriaučiaus pora
Petronėlė ir Juozapas jaunystėje gyveno Vainuto seniūnijoje: jis – Bikavėnų, ji – gretimame Dargiškės kaime. Prisimena ir susipažinę Vainute. Petronėlė tuomet čia mokėsi siūti, Juozapas krimto šiaučiaus (batų siuvėjo) amatą, mat buvo batsiuvio sūnus.
Juozapas pasakoja, jog Petronėlė tuomet vis ateidavusi pas jo brolienę prosą (lygintuvą) pasiskolinti. Taip ją ir nusižiūrėjęs. Pradžioje vis, anot jo paties, mandravodamas (suprask – savo vertę žinodamas) prošal praeidavęs, vėliau jau ir kalbinęs.
„Ji šiek tiek vyresnė ir dar aukštesnė už mane buvo, bet labai graži, aukšta. Aš mažesnis buvau, bet paskui paaugau“, – prisiminimais linksmai dalijasi Juozapas.
Gal dveji, gal treji metai – nė vienas dabar jau ir nebepamena, kiek laiko nuo pažinties pradžios praėjo, kai jaunuoliai sutarė, anot Juozapo, eiti į valsčių dokumentų tvarkyti – rašyti prašymą susituokti. Nuo tokio žingsnio nestabdė ir tai, kad dar labai jauni jie tuomet buvo: jai 21-eri, jam – vos 19 tebuvo sukakę. „Patiko merga ir ženijaus“, – prisipažįsta Juozapas.
Taip susikūrė aplinkinių vadinama šiaučiaus ir kriaučiaus (siuvėjo) pora.
Geniai neturi savo vestuvių nuotraukų – iš kur turės, kad tuomet kaime apie fotoaparatus niekas nė girdėjęs nebuvo.
Skyrybų priežastis – nemokėjimas ženytis
Gyvenimas jauną šeimą ir vėtė, ir mėtė – iš vienos seniūnijos į kitą teko keliauti: gyveno ir Gardame, ir Šilutėje, ir Žemaičių Naumiestyje. Tas keliavimas nuo Juozapo darbo priklausė: ilgus metus jis vargonavo bažnyčiose, tad ir važiavo ten, kur vargonininko reikėjo. O prieš kelis metus pora į Gardamą jau antrą kartą sugrįžo.
Juozapas sugebėjo ne tik vargonuoti – jis dar ir pats melodijas kūrė. Muzikinę klausą gerą turėjo. Sako, ją ir visi vaikai bei anūkai paveldėję.
„Jie – katalikai, jie nežinojo, kas yra skyrybos. Katalikas apie skyrybas negali net galvoti“, – taip tėvų bendrą gyvenimą apibūdina dukra Antanina Vingienė. Juozapas atvirauja, jog kartkartėmis (ką čia slėpti?) norėdavęsi žmonai liežuvį kyštelti, bet tik tiek. Barnių ar bent tėvų priekaištų vienas kitam namuose nepamena nė vienas vaikas.
Palaimintai porai Dievas davė 6 vaikus, bet šiandien jau trijų nebėra. Vos 3 mėnesių mirė pirmoji dukrelė, prieš 5 metus palaidojo jau 51-erių sulaukusį sūnų Antaną, o prieš dvejus – dar ir dukrą Reginą. Dabar tėvus, be Antaninos, dar lanko dukros Aniceta Butkienė iš Dulkiškės ir Alma Mišeikienė iš Vilkyškių.
„Už ką mums tokia garbė?“, – galvą kraipė Petronėlė, priiminėdama seniūnijos vadovų sveikinimus.
Senoliai įsitikinę, jog pagrindinė šiandien dažnų skyrybų priežastis ta, kad jaunimas, anot jų, nemoka ženytis. Tiksliau – pamynė pagrindinę vestuvinę tradiciją – šliūbą bažnyčioje. „Reikia „šliūbą paimti“, apie tai turėtų pagalvoti ir tėvai, ir jaunieji“, – tvirtina gardamiškių pora.