Apie 200 žmonių praėjusią savaitę Bikavėnuose prisiminė įvairiausių liaudies amatų pradmenis: jie pynė iš šiaudelių, mezgė, nėrė ir siuvinėjo, gamino liaudies instrumentus, audė, piešė ir vėlė veltinius – iš viso išbandė net 12 amatų.
Darbeliai sudėti į parodėlę, o jų autoriai nuo šiol mokės pasigaminti paveikslėlį ant sienos, papuošalą ar skirtuką knygai, kitokią dovanėlę artimiausiam žmogui, žinos, kaip audžiama, verpiama ir net kaip replėmis paimti gabalą žaizdre įkaitintos geležies…
Amatų stovykloje kūrybos džiaugsmą šiemet pajuto apie pusantro šimto apylinkės kaimų, seniūnijos, net Šilutės, Šilalės ir Klaipėdos rajonų vaikų ir dar pusšimtis suaugusiųjų.
13-oji amatų stovykla – vienas iš dviejų reprezentacinių etnokultūrinių Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro renginių, po jau plačiai Lietuvoje žinomo „Pažinsi tautosaką – atrasi save“. O finansavimo jam skiriama pernelyg mažai.
Dalyvių skaičius pranoko organizatorių lūkesčius
Nuo 2002-ųjų, kuomet Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų centras ėmėsi iniciatyvos rengti amatų stovyklas, jos kasmet tampa vis populiaresnės.
Šiemet norinčiųjų dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose skaičius pranoko visus organizatorių lūkesčius: net teko skubiai ieškoti daugiau indų, kad galėtų pamaitinti visus atvykusiuosius.
Bet iki tol, kol gaus gardžiosios Vainuto seniūno Vitalijaus Mockaus sriubos ir kitų vietos gaspadinių pagamintų gardumynų, stovyklautojams teko gerokai padirbėti įvairiose sekcijose. Į sekcijas jie išsiskirstė išklausę stovyklos vadovių – centro direktorės Marytės Matevičienės ir etnografės – vadybininkės Audrės Bagdonaitės sveikinimų.
Šiemet nebe pirmą kartą atvykstantys dalyviai galėjo save pamatyti parengtuose fotonuotraukų stenduose iš ankstesniųjų stovyklų.
Audė, mezgė, drožė, piešė
Apie liaudies muzikos instrumentus pasakojo gerai žinomas apylinkės muzikantas, gorainiškis Kazys Budrys. Jis priminė, jog pirmieji liaudies instrumentų meistrai buvę piemenukai. Būnant panašaus amžiaus kaip šiandieniniai stovyklautojai, muzikantui irgi teko ganyti karves gimtųjų Gorainių laukuose, ir jį gerai prisimena, kaip jau tada pradėjo daryti įvairiausias švilpynes.
Skudučiu atlikęs liaudies sutartinės fragmentą muzikantas priminė, kad šios mūsų liaudies melodijos įtrauktos net į UNESCO pasaulio paveldą, mat daugiau pasaulyje tokių dainų nėra niekur.
Po visą apylinkę nuskardeno ir avino rago, kuriuo vyresnieji piemenys varydavo bandą namo, ir įvairiausių švilpynių, birbynių bei molinukų garsai. O meistras mokė juos pasidaryti iš įvairių medžių žievės ir net iš šiaudo.
Būreliai smalsių mažųjų netrukus tiesiog apgulė vytines juostas austi mokiusios Viktorijos Jurkšaitienės bei riešinių mezgimo paslaptis aiškinusios Darijos Auškalnienės stalus. Dar daugiau vaikų susėdo būreliais ant žolės šalia degutiškės Daivos Dlugoborskienės, irgi nebe pirmi metai mokančios mažuosius tapybos ant įvairių daiktų (popieriaus, akmenų, lentelių) paslapčių.
Siuvinėtais paveikslais garsi bikavėniškė Valentina Vingienė adatas išdalijo būreliui vaikų, kuriame buvo ne tik mergaitės, bet ir berniukai, o Brigita Vitkauskienė rodė, kaip pasigaminti paveikslėlį iš pluoštinės medžiagos. Lengvais it pūkas mezginiais ir nėriniais buvo apkrauti stalai, prie kurių būsimųjų amatininkų laukė Polina Noreikienė ir Ieva Skėrienė, – jie irgi pritraukė ne vieną berniuką.
Stovyklautojai su Albina Petrošiene karpė karpinius, su Nijole Staneliene mokėsi pynimo iš šiaudelių, o su menininku Aurimu Liekiu – lipdymo iš molio paslapčių. Nė vienais metais ši stovykla neapsieina ir be vienos seniausių apylinkės gyventojų, jau 92-uosius skaičiuojančios Konstancijos Šimaitienės pagalbos – senolė vaikus kasmet sodina prie audimo staklių.
Ypatingą pramogą padovanojo vietos kalvis Jonas Eglynas, kuris irgi kasmet priima vaikus savo kalvėje, kur savojo amato paslaptimis dalijasi, be to, dar ir vežimaičiu pavėžėja.
Pavargę nuo vieno darbelio vaikai skubėjo prie kitų stalų, o laisvesniu metu dar ir į antrąjį kultūros centro aukštą kopė, čia sukauptus senovinius rakandus apžiūrinėjo, bandė, kaip su jais protėviai ūkyje darbavosi.
Didžiausias rūpestis – finansai
Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro direktorė M.Matevičienė tas dvi dienas rūpesčių turėjo kaip niekada daug: jai reikėjo rūpintis, kad ir pietūs laiku būtų paduoti, ir indų daugiau atgabenta, ir kad nepritrūktų jokių kūrybos medžiagų.
Direktorė džiaugėsi, kad dabar jau turi dvi darbščias padėjėjas – specialistes A.Bagdonaitę ir N.Stanelienę, kurios prisiėmė didelę dalį organizacinių darbų.
„Kai patirties yra, kai visi darbai jau mintinai žinomi, tai ir organizavimas lengviau einasi“, – pripažino M.Matevičienė.
Didžiausias direktorės rūpestis visgi liko finansai, mat daugėjant stovyklautojų nepavyksta gauti ir daugiau pinigų stovyklai.
Štai pernai bikavėniškiai stovyklos organizavimui buvo gavę 3000 litų, o šiemet, kai į Bikavėnus sugužėjo pusšimčiu daugiau smalsuolių, iš rajono Savivaldybės stovyklai gauta beveik tokia pat suma – tik 1000 eurų.
Iš šios sumos bikavėniškiams prisiėjo ir išvakarėse suplanuotą seminarą „Edukacinių programų pristatymas vaikams ir jaunimui bei jų viešinimas“ pedagogams ir etnokultūros specialistams surengti.
„Tai labai striuka, tiek pinigų gavę neišgalime net medžiagų tiek, kiek reikėtų, nupirkti, o jų kasmet reikia vis daugiau. Ką jau kalbėti apie tinkamą atlygį amatininkams ir seminaro lektorei“, – sako direktorė.
Anot jos, laimė, jog vis dar randama rėmėjų, kad kaimo vyrai noriai imasi talkinti visuose centro ūkio darbuose, o moterys net ir neprašomos suneša maisto produktų.
Kitąmet stovyklos organizatoriai planuoja dar daugiau veiklų – mokys net žvakių liejimo ir saldainių gamybos paslapčių.
Į stovyklos uždarymą atvykęs Vainuto seniūnas V.Mockus dėkojo nepailstančiai kultūrinio gyvenimo visoje apylinkėje organizatorei M.Matevičienei už įdomią ir reikalingą iniciatyvą ir įteikė puokštę gėlių.
