Saugos šiemet švenčia 480 metų jubiliejų, tad šiai datai bus skirta nemažai seniūnijos renginių.
Saugos – 13 km į šiaurę nuo Šilutės ir 13 km į pietryčius nuo Priekulės esantis kaimas, seniūnijos katalikų ir evangelikų liuteronų parapijų centras.
Dabartinės Saugų teritorijos šaknys – senovinės prūsų – kuršių gyvenvietės, turinčios 600 – 700 metų istoriją. Po kryžiuočių antpuolių ir užkariavimo, rašytiniuose šaltinuose išsamių žinių apie Saugų kaimą nėra. Vietovardis Saugen pirmą kartą paminėtas 1540 m., tad šią datą ir galima laikyti atskaitos tašku.
Istorija
1734 m. istoriniuose šaltiniuose paminėtas gyventojas Sauga. 1785 m. Saugos buvo Įsruties apskrities Šilokarčemos valsčiaus karališkasis kaimas su 6 ugniakurais. Gyvenvietės teritorija nuo seniausių laikų priklausė Lamatai, Kryžiuočių ordinui, Prūsijai, Vokietijos imperijai. Ją yra valdžiusios Švedija, Rusija, Prancūzija. Sprendžiant iš pavadinimo, galima prielaida, kad tai senovės lamatiečių ar kuršių pasienio kaimas, saugojęs nuo priešų savo žemes.
Nuo Kryžiuočių ordino laikų pro gyvenvietę ėjo kelias iš Tilžės į Klaipėdą. 1853 m. nutiestas plentas, o 1875 m. – Tilžės – Klaipėdos geležinkelis. Plento ir geležinkelio nutiesimas, atnešė ekonominę naudą, skatino gyvenvietės plėtrą, buvo galimybė vystytis žemės ūkiui.
19 – 20 a. kraštas išsiskyrė malūnų įvairove – vėjų, vandens, garinių ir motorinių. Veikė plytinės, lentpjūvės, kalvės, užeigos, pieninės, augalų bandymų stotis. 20 a. pradžioje Saugų valsčių centruose buvo įsteigti pašto, telefono, telegrafo skyriai.
Išskirtinio dėmesio vertas šimtmetį atšventęs Saugų malūnas – lentpjūvė (1908 m.) ir jo įranga. Iki šiol tebeveikiantis malūnas su išlikusiais autentiškais švediškais ir vokiškais gateriais, vagonėliais bei autentiška malūno technologine įranga.
Gyventojai, švietimas, parapija
Po Antrojo pasaulinio karo iš esmės pasikeitė Saugų seniūnijos gyventojų sudėtis. Prieš karą gyvenę vokiečiai ir dalis lietuvininkų, artėjant frontui pasitraukė į Vakarus, dalį likusių Sovietų valdžia ištrėmė. Tuščiuose namuose apsigyveno atvykėliai iš gretimų Žemaitijos kaimų ir kitų Lietuvos vietų. 1955 m. Vokietijai pasirašius sutartį su Sovietų Sąjunga dėl buvusių Vokietijos piliečių išvykimo į Vokietiją, ja pasinaudojo keliasdešimt saugiškių.
Iki XVIII a. pradžios Saugų teritorija buvo lietuviška. Po maro epidemijos (1711 m.) ir rusų okupacijos (1763 m.) atvyko daug vokiečių.
Pirmoji mokykla įsteigta 1750 m., 1896 m. atidaryta antra klasė. Nuo 1871 m. mokyklose ir viešame gyvenime varžoma lietuvių kalba. 1875 m. Saugose įsteigti vokiečių kalbos mokytojų kursai. 1931 m. įkurta privati lietuviška mokykla, vėliau suvalstybinta. 1934 – 39 m. veikė žemės ūkio mokykla.
Po II pasaulinio karo, likus mažai gyventojų, mokykla pradėjo veikti 1946 m. 1949 m. įsikūrė septynmetė, 1956 m. jau vidurinė, 1998 m. jai suteiktas pirmojo „Aušros“ redaktoriaus Jurgio Mikšo vardas. Pastaruoju metu, stipriai sumažėjus moksleivių skaičiui, mokykla vėl tapo pagrindine.
Prie kelio Klaipėda – Šilutė akį traukia dvi viena prie kitos stovinčios bažnyčios: neogotikinė Saugų evangelikų liuteronų ir šv. Kazimiero katalikų bažnyčia, įkurdinta evangelikų liuteronų bažnyčios šventoriuje stovėjusioje koplyčioje.
1815 m. įkurta filija (atskiras parapijinės bažnyčios padalinys). 1844 m. paskiriamas nuolatinis kunigas G. Morgenas. Neogotikinė evangelikų liuteronų bažnyčia su koplyčia, statyta 3 metus. 1854 m. rugpjūčio 30 d. kertinį akmenį pašventino kunigas Kristupas Sturys (dirbo čia 1849 – 1864 m.). Bažnyčios statytojams pavyko gauti Prūsijos karalystės finansavimą, todėl statybų išlaidos padengtos iždo. Dailininko dekoruoti maldos namai turėjo sujungtą altorių – sakyklą, talpius chorus, 14 registrų vargonus, varpą. Šventinimo iškilmės vyko 1857 m. spalio 9 d. Apie bažnyčios varpą sakoma, lyg suvokęs nelengvą parapijiečių gyvenimą, skambinant vis kartojantis: „Prie Saugų daug vargų! Prie Saugų daug vargų!..“ .
Pasistačius talpius maldos namus, parapijos teritoriją sudarė 31 kaimas. Kunigas gyveno mūriniame name greta bažnyčios. Karo viesulas bažnyčios pastatą kiek apgadino, bet žmonės nesunkiai jį sutvarkė.
Iki II pasaulinio karo pabaigos Saugose katalikų bendruomenės ir jos bažnyčios nebuvo, ji įkurta tik 1947 m.
Biblioteka Saugose įsteigta 1947 m., aptarnauja apie 20 kaimų. Nuo 1992 m. bibliotekininke dirba R. Juškienė – aktyvi bendruomenės narė, seniūnaitė, moterų vokalinio ansamblio narė.
1950 – 59 m. Saugos priklausė Priekulės r. Nuo 1990 m. apylinkės viršaitis – V. V. Liutkus. 1995 m. įkuriama seniūnija, seniūnas Z. Jaunius (1995 – 2002), A. Budrienė-Oželytė (2002 – 2014), D. Rudienė (2015 – 2019). Seniūnijoje virš 4 tūkst., Saugose – apie 1000 gyventojų. Veikia vaikų globos namai, vaikų darželis, dvi kaimo bendruomenės, du medicinos punktai, degalinė, ugniagesių punktas, medienos išvežimo – miško ruošos punktas, paminklų gamybos įmonė, kavinė – baras, parduotuvės. Nuo 2019 m. – septynios seniūnaitijos.
Gyvoji istorija
Lieka tik padėkoti likimui ir nusilenkti kilnios misijos puoselėtojai Karin Plagemann, Rachmaninovo choro iš Kylio choristei, kad 2017 metais saugiškiai tapo nepaprasto susitikimo dalyviais, jos dėka prisilietė prie praeities. Ieškomi atsakymai ne į vieną klausimą, o į juos pasiruošusi atsakyti Martyno Benjamino Laužemio vaikaitė, kunigė Reinhild Koob iš Vokietijos, su kuria bendraujama elektroniniais laiškais. K. Plagemann su R. Koob buvo atvykusios aplankyti protėvio, kunigo M. B. Laužemio, kunigavusio Saugų bažnyčioje, kapo.
Seniūnijos bendruomenių, religinių bendrijų, nevyriausybinių organizacijų, valstybės ir Savivaldybės institucijų atstovų susirinkime 2019 m. sausio 24 d. patvirtinti M. B. Laužemio nominacijos ir statulėlės skyrimo nuostatai. Pirmajam nominantui, saugiškiui Vytautui Laurinavičiui, statulėlę įteikė viešnia R. Koob.
Turtingi bendrumu
Šimtmečiai keitė gyvenvietės veidą, bet nepakeitė vertybių: noro didžiuotis krašto istorija, kalbėti, rodyti ir pasakoti apie tai.
Jubiliejaus proga norisi pasidžiaugti prasmingais darbais ir bendruomenės narių veiklumu. Pradėjus vadovauti seniūnei D. Rudienei, Saugose pūstelėjo nauji vėjai. Per 4 darbo metus ji sugebėjo „timptelėti “visus aukštyn. Sakoma, kad vienas lauke ne karys, o kur stoja būrys – rezultatus vežimu vežk. Gebėjimas bendrauti, bendruomenę paskatinti bendrai veiklai, davė vaisius: kultūra, iniciatyvos, muzikos festivalis, net du pasiekti Lietuvos rekordai Saugas lyg pažadino iš letargo miego.
Kokie turėtų būti šie – jubiliejiniai metai? Gimtadienis yra galimybė, o ne prievolė visiems norintiems prisidėti prie renginių ir švenčių organizavimo. Bendruomenė pajėgi keisti savo aplinką ir gali nemažai nuveikti jei tik turi noro, atkaklumo ir sutarimo. Stebuklų nebūna: gerovė sukuriama bendru visų darbu.
Visi padaryti darbai atrodo vienas už kitą svarbesni, o didžiausią džiaugsmą teikia tie, už kuriuos žmonės dėkoja.
Įdomu, kaip iš amžių glūdumos į mus šiandien prabiltų K. Donelaitis? Greičiausia, kaip ir dera ganytojui, pasidžiaugtų jubiliejumi, palaimintų darbus ir būtį tardamas: „Sveiks, dieve duok! Sulauk dar daug pavasario švenčių irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmink. Taip dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin“.
Naudoti šaltiniai:
J. Zembrickis, A. Bitensas „Šilokarčemos apskrities istorija“, 2008;
Mažosios Lietuvos enciklopedija, 4 t, 2009;
Šilutės kraštas, 2000