Numerologas neabejodamas tartų, kad ryškiausia skaičių grupė – 888, nes aštuonetas – tobulumo, begalybės, stiprybės, kūrimo ir atgimimo simbolis. Aštuonetas – laimės skaičius. Vėjui apibūdinti naudojamos aštuonios kryptys, laimės ratas turi aštuonis stipinus. Aštuonetas simetriškas. Jis gali būti skeliamas vertikaliai ir horizontaliai – abi pusės liks vienodos. Trys aštuonetai – tai ir įspėjimas, kad gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojomis. Tai ir savotiškas likimo perversmas, ženklas, kad reikia netrypčioti vietoje, o judėti į priekį naujais, dar neišmintais takais.
Ar šis skaičius kuo nors išskirtinis, paklaus skaitytojas? Ir taip, ir ne. Mums, baigusiems Švėkšnos vidurinę mokyklą ir susitikusiems po 40-ies metų, aštuonetas turi savo simboliką ir prasmę. Mokyklą baigėme 1978 m., buvome 48-oji laida, susitikome 2018 m., baigiantis spaliui…
Nors 40-ies metų laikotarpis buvusius 48-osios laidos, 11 a klasės abiturientus išblaškė po įvairius šalies ir užsienio miestus, tačiau noras pasimatyti, pasėdėti su klasės draugu buvusiame suole, pasidalinti prisiminimais tikrai buvo didelis. Į susitikimą atvyko 10 mokytojos Onos Norkutės auklėtinių, troškusių susitikti, pabendrauti, mokykloje prabėgusias dienas prisiminti. Buvo smalsu praverti ne tik antrame aukšte buvusios klasės duris, bet užeiti ir į aktų salę, kur buvo įteikti vidurinio mokslo baigimo atestatai, iš kur buvome palydėti kurti savarankišką gyvenimą. Klasėje skubėjome susirasti savo vietą, kurioje prieš daugelį metų sėdėta, svajota, tikėta. Net ir susapnuoti negalėjau, kad po kelių dešimčių metų, šioje klasėje (būtent!) mokysis mano anūkė Armantė.
Šaunioji, draugiškoji mūsų klasė, kuri kas keleri metai didesniu ar mažesniu būriu susirenka į tradicinius klasės susitikimus. Smagu, kad šalia vis dar yra mūsų mokytoja ir auklėtoja Ona Norkutė. Šiemet susitikimas įvyko spontaniškai, jo organizatorės – Violeta ir Vida, bendramokslės, kurių draugystė nuo mokyklos suolo tęsiasi iki šiol.
Prisiminėme beveik viską: pirmus nedrąsius žingsnius pirmoje klasėje, reikliąją mokytoją J.Repšienę, kurios labiau bijojome, nei mylėjome. Bendras išdaigas ne tik klasės draugams, bet ir mokytojams, muzikines-menines programas, pastatytą spektaklį, išvykas brezentu dengtu sunkvežimiu po Lietuvą. Turbūt šių dienų mokykliniam jaunimui neįsivaizduojama kelionė į Vilnių sunkvežimiu, bet mes lig šiol pamename tuomet patirtą bendravimo džiaugsmą, išdainuotas liaudies dainas, jaunatvišką juoką. O kai kratantis duobėtu keliu perlūžo viena lenta, ant kurios sėdėjome, tai buvo tarsi mažas pokštas. Niekas nesusižeidė, nepyko, nepriekaištavo.
Nepamirštamas noras visur dalyvauti, pirmauti, nugalėti. Savo iniciatyvomis tikrai stebinome. Susikalę iš rąstelių plaustą, plaukėme į parko tvenkinio, kurioje stovi Dianos skulptūra, salelę. Baltais dažais perdažėme skulptūrą, išpurenome visą salelės žemę ir pasodinome tulpes. Kelerius metus jos žydėjo ir savo raudonais žiedais džiugino švėkšniškių ir svečių akis.
Rinkome makulatūrą, metalo laužą. Ne šiaip krūvelę, rankomis panešamą, bet važiuodavome ir grįždavome su pilnutėliu sunkvežimiu. Pavargę, bet iš laimės švytinčiais veidais. Prisiminėme daugybę linksmų nutikimų kartu grybaujant, verdant cepelinus ir nuostabių bei keistų mokyklinės jaunystės epizodų, iki egzaminų laikymo ir paskutinio išleistuvių valso. Ir su nostalgija aptarėme visus prabėgusius susitikimus. Auklėtoja O.Norkutė šįkart vedė pamoką tema „Gyvenimas“. Pats gyvenimas įdomus dalykas. Jame tiek daug visko telpa. Kartais jis tobulai geras, kartais negailestingas. Kartais mes jo nekenčiam. Kartais dievinam. Apie tai vieni kitiems ir pasakojom. Vartėme nuotraukų albumą, kurį saugo auklėtoja. Nenumaldomai bėga laikas, mokyklinis varpelis vienus sutinka, kitus išlydi. Reiklumas, sumanymai, idėjos ir nuolatinis skatinimas savarankiškai ieškoti ir rasti sprendimą – taip mus ugdė auklėtoja O.Norkutė. Mokinys – tai drobė, kurią audžia mokytojas, o gyvenimas savo spalvomis ją ištapo.
Užaugome. Subrendome. Auginame savo vaikus, anūkus ir dabar jau tikrai žinome, kad suaugęs tampi ne tada kai užaugi, bet tada, kai turi didelę, mylinčią širdį. Ačiū likimui, kad turėjome Mokytojus… Šviesius. Mylinčius. Išmintingus. Pasak Justino Marcinkevičiaus – „juk šviesa nemiršta – pasilieka žolėj, žiede ir vaiko akyse…“
