Ir džiaugsme. Ir varge. Taip jau šešiasdešimt penkerius metus kartu. Laiko tėkmė nusinešė nemažai sunkumų ir išbandymų, bet meilę ir gerumą vienas kitam paliko. Šiandien Elvyra ir Antanas Čėsnos švenčia 65-ąsias – geležines – vestuvių metines.
Kalbantis su jubiliatais akivaizdu, kad 1948 metų balandžio 4-ąją Degučių parapijos bažnyčioje duotų santuokos įžadų jie laikosi lig šiol. Pozuodamas nuotraukai Antanas meiliai apsikabina žmoną, o nuo šios veido viso pokalbio metu nedingsta šypsena.
„Abipusė kantrybė, pagarba ir ramybė, pasisemiama iš maldos“, – štai kokia poros išvesta ilgos ir laimingos santuokos formulė.
Užauginę šešis vaikus, turėdami būrį anūkų bei proanūkių, šiandien Antanas ir Elvyra yra nepamiršti ir mylimi. Tradiciškai jų namuose visa šeima susirenka per gimtadienius, didžiąsias metų šventes.
Prieš vestuves įskundė policijai
Elvyra Ežerinskaitė ir Antanas Čėsna, kaip ir dauguma jaunuolių, susipažino šokiuose. Po kurio laiko pas būsimą nuotaką buvo atsiųsti piršliai ir susitarta dėl santuokos. Kaip patys sako, ne iš prievartos, o iš meilės ženijosi. Pagal ano meto tradiciją, vestuvių puota buvo iškelta „abiejuose galuose“: pirmąją dieną – jaunosios šeimoje, o antrąją – jaunikio.
Tą ypatingąją dieną Elvyra pasidabino balta nuotakos suknele, o štai Antanas dėl savo kostiumo vargo turėjo. Kadangi pokario metas buvo, niekur nerado drabužių pirkti, kad ir kur dviračiu bevažinėjo. Galiausiai savo naują gražų kostiumą jam perleido piršlys. Jaunikiui jis kaip nulietas tiko.
Antanas prieš vestuves dar ir policijai buvo įskųstas, mat daržinėje šiai progai turėjo 10 litrų naminukės pasislėpęs. „Atėję apieškoti, atsivedė ir liudininką. Suradę „šnapsą“ išnešė kieman ir pavertė, kad šis išbėgtų, o tas liudininkas, atsiklaupęs ant žemės, pradėjo lakti kaip katinas pieną“, – juokėsi Antanas, prisimindamas, kad anuomet degtinė buvo labai brangi, o pinigų daug neturėjo. Tąkart už nelegaliai laikomą ruginį viralą jis privalėjo sumokėti 500 rublių baudą.
Užaugino šešis vaikus
Jaunai šeimai buvo skirta 15 ha žemės Antšyšių kaime. Po metų jiems gimė pirmoji duktė Regina. Sutuoktiniai prisimena, kad mergaitei buvo mėnuo, kai atėjo valdininkas ir įrašė juos į kolūkį: atėmė žemę, arklį, padargus, grūdus. Paliko tik 60 arų žemės, kuria naudojosi ir susikūrus tarybiniam ūkiui.
Po pusantrų metų gimė Vidutė, dar po dvejų – dabar jau a.a. Vytautas.
Vytautui buvo 10 mėnesių, kai šeimos galvą 3 mėnesiams paėmė į apmokymus sovietų armijoje. Elvyra pamena, kad tada labai vargo. Nebuvo jokių patogumų (net elektros) ir jokių pajamų, o prievolę – 2 kg sviesto per mėnesį reikėjo atiduoti. Kad prasimanytų pinigų, sekmadieniais arkliuku su kaimynais vykdavo į Pagėgius parduoti kiaušinių, sviesto.
Tiesa, gaudavo pašalpą – už vieną vaiką 4 rublius, kuriuos reikėdavo pasiimti Pagėgiuose ir iš tų pačių pinigų privalėdavo remti valdžią – pirkti obligacijas iš banko. Vėliau tas obligacijas labai pigiai supirko.
Metams bėgant, šeima sulaukė dar trijų sūnų: Antano, Edmundo ir Rolando.
Daugiausia tėvų rūpesčio ir meilės nuo pat gimimo iki dabar reikia jauniausiajam sūnui Rolandui, kuris gimė neįgalus. Šiandien jis gyvena kartu su tėvais.
Elvyra pasakoja, kad stiprybės visada maldoje semdavosi. Pagimdžiusi kiekvieną vaiką, nueidavo į bažnyčią ir pasimelsdavo – pagalvodavo, kad ne visada moterims gimdymai baigdavosi sėkmingai.
Vaikai ragavo sunkaus darbo
Čėsnų vaikai lankė Antšyšių pradinę mokyklą. Vyresnieji, norėdami užsidirbti kelis rublius, vasarą padėdavo dirbti ūkyje: sodino daržus, salietruodavo laukus, prisidėdavo prie šienavimo darbų.
Vėliau, kai šeimos galva pradėjo dirbti veršelių augintoju, jam vėl talkino visa šeima.
Dukra Vidutė pasakoja, kad šis darbas buvo sunkus, ypač vasarą, kuomet reikėjo anksti keltis, kinkyti arklį, važiuoti į karvidę parvežti šviežio pieno mažiesiems veršiukams, o didžiuosius ne tik pagirdyti pieno išrūgomis, bet suruošti jiems žolės, mišinio.
Vaikai padėdavo ir mamai: ravėdavo laukus, augino rugius, kasė bulves. Vyresniosios dukros prižiūrėdavo mažuosius broliukus.
Tačiau vaikystė nebuvo vien tik sunkus darbas. Vidutė prisimena ir daug gražių akimirkų: „Pavasarį, per Šv. Velykas, eidavome į sodą, kur po lazdynmedžiais rasdavome „zuikio“ padėtų kiaušinių. Mama prieš šventes šveisdavo nedažytas grindis ir kitus baldus, iš vakaro krosnin pakišdavo kugelį, kad ryte grįžę iš bažnyčios galėtume skaniai pavalgyti. O kokius skanius pyragus ir duonelę kepė mūsų mamytė, o kaip gražiai mokėjo siuvinėti, megzti“!
Tėvas už gerą veršiukų priežiūrą ir prieauglį buvo apdovanotas ne vienu pereinamuoju prizu, garbės ir padėkos raštais, įrašytas į Garbės knygą.
Mama už tai, kad pagimdė 6 vaikus, yra gavusi sidabrinį medalį, tačiau anot dukrų, jai nebuvo reikalingas tas medalis, o labai reikėjo pagalbos. Ypač tada, kai buvo maži patys pirmieji vaikai.
Gyvenimas pagerėjo
Šeimai persikėlus gyventi į Katyčius, gyvenimas palengvėjo. Elvyra ypač mėgo gėles, turėjo daug rožių prisiveisusi ir tada jau daugiau laiko galėjo skirti aplinkai gražinti. Tą netrukus įvertino ir kiti, ne kartą šeimai buvo įteikti prizai už gražiausiai tvarkomą sodybą.
Sutuoktiniai Čėsnos aktyviai dalyvavo miestelio gyvenime, kaimo švenčių renginiuose. Elvyra turėjo gerą balsą, tad daug dainuodavo. Gamindavo ji ir skanią naminę girą, kuria ir šilutiškius per Rudens derliaus šventes vaišindavo.
Prasidėjus Atgimimui, Katyčių katalikų bendruomenė susirūpino vietos bažnyčia. Koplyčia buvo įkurta buvusiame ūkio darželyje. Elvyra ir Antanas Čėsnos buvo katalikų bendruomenės aktyvioji dalis: vyras rinko daržoves kunigų seminarijai, tvarkė aplinką, o moteris 5 metus koplyčią valė, puošė gėlėmis. „Buvo paprasta koplytėlė, bet mums – kaip katedra. Mylėjom ją ir nereikėjo niekur kitur važiuoti“, – prisimena Elvyra.
Prieš 10 metų, pablogėjus sveikatai, Elvyra ir Antanas persikėlė gyventi į Šilutę, arčiau čia gyvenančių vaikų. Tėvais ir neįgaliu broliu Rolandu kas savaitę pasikeisdamos rūpinasi vyriausiosios dukros Regina ir Vidutė.
„Mes laimingos, kad galime džiaugtis jais“, – sako seserys, savo artimųjų priežiūrą suprantančios kaip natūralų dalyką. Anksčiau tėvai stengėsi dėl jų, norėdami, kad vaikai gerą išsilavinimą gautų, padėjo kiek galėjo. Dabar, būdami garbaus amžiaus, sulaukia tokio pat atsako iš savo atžalų.
Šiuolaikiniam jaunimui sutuoktinių pora linki vienas kitam daugiau kantrybės turėti. Aišku, nėra namų be dūmų, pasitaikydavo dėl menkniekių apsipykti ir jiems. Pasak Antano, jei jau taip nutinka, kad dieną tenka susipykti, tai vakare einant gultis reikia pasibučiuoti, rytmetį atsikėlęs jau barnių nebeprisiminsi. Kaip ir patarlė byloja: „Dieną kėlęs kaip akmuo, naktį nežino, kur kojos katro“.