Kiekviena diena – džiaugsmas. Kas rytą – padėka Dievui už pragyventą ir atėjusią dar vieną naują dieną, už tai, kad jos sulaukė. Jokių pretenzijų likimui, jokių naujų prašymų… Nors gyventa jau ilgai, bet juk dar tiek daug nepadaryta, nesužinota, nepamatyta…
Tokios mintys sukasi jubiliejaus proga sveikintojų sulaukusios 80-metės naumiestiškės Birutės Žvirblienės galvoje. Gal todėl ši moteris išskirtine šiluma apgaubia kiekvieną į jos namus įžengusį svečią, gal todėl jos namai ta šiluma traukia ne tik artimuosius, bet ir ją vos pažįstančius naumiestiškius.
Namus šildo šeimininkės šiluma
„Gyvenau paprasto žmogaus paprastą gyvenimą“, – iš širdies šypsodamasi sako svečius iš seniūnijos sutikusi B.Žvirblienė.
Jubiliatę aplankę seniūnas Jonas Budreckas ir socialinio darbo organizatorė Alma Pupšienė ją pažįsta jau kelis dešimtmečius. „Esi labai mums reikalinga“, – tikina svečiai.
„Ar nešalta, ar pajėgi apsišildyti?“ – dairosi po namus seniūnas. O šeimininkė nesutrikusi paaiškina, jog ji pati šilumą namuose skleidžia, tad kam tuos radiatorius kaitinti?.. Suabejoti tokia tiesa neleidžia jos linksmas kvatojimas.
Didžiausias turtas – artimieji
Jubiliatės tėviškė – gretimame tos pačios seniūnijos Vaitkaičių kaime. Čia augo gausiame dar 7 brolių ir sesių būryje. Prisimena, kad labai draugiška buvusi jų šeima, be galo vieni kitus mylėję. „Jei turėjome 8 saldainius – gavome po vieną, o jei 5 – dalijomės po pusę. Niekada nei vienas kitam, nei tėvams akių nedraskėme“, – prisimena vaikystės pamokas aštuoniasdešimtmetė.
Todėl jai nesuvokiama, kaip dėl žemės lopinėlio, sąskaitos banke ar palaikių pastatų šiandien vieni kitiems į gerkles kimba artimiausi žmonės.
Gal dėl tų vaikystės pamokų jokių pykčių tarp jos sesių ir brolių nebuvę net tada, kai tėvų paliktą turtą tekę dalintis. Birutė pasakoja, jog visi vieningai sutarę viską palikti sūnėnui, kuris norėjo ūkininkauti ir kuriam ūkį ir žemę palikti norėjusi mama.
Kas jau kas, o Birutė nė dienos dėl to nepasigailėjo. „Ar mes ko nors stokojame? Nė vienam nieko netrūksta, visi namus turime“, – atskleidžia esminę gyvenimo tiesą.
Didžiausias jų visų turtas – tą supranti vos pusvalandį pakalbėjęs – yra jie patys vienas kitam, visą ilgą gyvenimą mokėję dalintis kiekviena smulkmena, per visą jį nešę pagarbą artimajam.
Vaikystės pravardė – „Yla“
Pagarbos ištakos, žinoma, – tėvai, rūpestingi ūkininkai, labai mylėję savo vaikus. Birutė prisimena vaikystėje pravardę turėjusi – tėtis ją „Yla“ vadinęs, mat be galo mėgusi visur savo nosį kaišioti. Prisimena ir ne vieną išdaigą. Viena labiausiai šiandien šypseną keliančių – kaip būdama gal šeštokė „teisingumą vykdė“: ranką per visą pergamentą puodynėn su vyšnių uogiene įgrūdo ir tos uogienės pilną saują pasisėmė vien todėl, kad jai uogienės nebuvo likę paragauti…
Tuomet pylos negavo, bet štai kai sėdančiam tėčiui kėdę patraukė, jau liūdniau baigėsi. Spruko tada kiek kojos įkabina sodan ir aplink obelį pasileido, kai tėtis diržą parodė. Dar ir be pietų tądien liko, nes baiminosi namo eiti. Iki kitos dienos tėvo pyktis išgaravo.
Birutė baigė vidurinę mokyklą. Jos jaunystės laikais tai buvo nemenki mokslai. Iki mokyklos teko eiti po 6 kilometrus ir tai buvo bene geriausia gimnastika. „Gal todėl ir tas mano organizmas taip išsilaikė“, – juokdamasi pasvarsto.
Dirbo ir bibliotekoje, ir parduotuvėje, ir vaikų darželio vedėja. Vėliau vėl grįžo prekybon, matyt, prekybininkės gyslelė viską nulėmusi, o ir parduotuvės kolektyvas labai jau draugiškas buvęs.
Jau 14 metų Birutė – viena. Vyrą palaidojo, dukros, sparnus pakėlusios, iš namų išlėkė: Virginija – Klaipėdoje, Algimantė Amerikoje įsikūrė.
Senute nesijaučia
„Atrodo, kad 80 metų – daug, bet aš nė nejutau, kaip jie praėjo“, – trukteli pečiais B.Žvirblienė.
Kas aštuoniasdešimtmetei šiandien teikia didžiausią džiaugsmą? Ogi visai paprasti dalykai: tai, kad dar viena graži diena išaušo, kad ji dar vaikšto, kad protas dar aiškiai pasaulį suvokia, kad aplink gausus artimųjų būrys, kad abu anūkai jau mokslus baigė…
Ji sako nevertinanti žmogaus dėl jo sukauptų materialinių turtų, svarbiau, koks jis: ar atviras, nuoširdus, apie kitą galvojantis, ar tik savo rūmais ir pinigais besididžiuojantis, skurdesnį niekinantis. Jai pačiai pinigų užtenka tiek, kiek kas mėnesį gauna pensijos. Sako, pensiją dar suvaldanti, o tai ir yra svarbiausia. Net namelį dar pasiremontavo.
„Aš visai nesijaučiu senutė – visur einu ir važiuoju, ir bažnyčią, ir seniūnijos šventes, ir dukrą uostamiestyje aplankau, su žmonėmis susitinku, draugių turiu“, – plačiai šypsodamasi dėsto jubiliatė.
Savąjį gyvenimą ji vadina geru, mat duonos netrūko, artimųjų meilės, šilumos ir, svarbiausia, sveikatos užteko. Ir ko dar žmogus galėtų norėti?..
Projektas: „Kultūros uostas: Kraštiečiai.”