Kovo 28 diena vienoje Užlieknių kaimo sodyboje prasidėjo šventinėmis nuotaikomis – čia gyvenantis Gediminas MISIUKONIS sulaukė 90 metų jubiliejaus. Pas jubiliatą atvažiavę sūnus ir dukra krovė vaišes ant stalo, pats Gediminas kostiumą iš spintos traukė, net ir šunys kieme linksmiau amsėti pradėjo.
Toks sujudimas nerimo nuo ankstyvo ryto: jubiliatas ruošėsi priimti gimines iš Kaliningrado, vakare visus į pirtį palydėti ir garbingą sukaktį paminėti.
Tarp visų sveikintojų trūko vieno draugo, su kuriuo lemtingąsias, ilgaamžio likimą užbūrusias lažybas Gediminas iki šiol mena: vakaronė su draugu baigėsi tuo, kad jie abu susitarė gyventi po 120 metų. Lažybos ir užtvirtintos buvo – žmonos perkirto vyrams rankas. Tik likimas lėmė, kad šį susitarimą Gediminas penktus metus tęsia jau be draugo.
„Mūsų šeima – kaip kumštis. Rūpinamės tėčiu, kiek tik galime!“, – vykdyti lažybas padeda tėčiu nuolatos besirūpinantys namiškiai.
Nuvairuoja ir iki Lenkijos
Pasveikinti Gediminą atvyko Šilutės seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas, socialinio darbo organizatorė Lina Ozgirdaitė bei apskaitininkė Lina Vismantienė.
Jubiliatui išėjus pasitikti svečių, tuoj visi vieningai nusprendė, kad tikriausiai G.Misiukonio pase supainioti gimimo metų skaičiai ir vyras dokumentuose pasendintas mažiausiai 5 metus.
Tai išgirdęs Gediminas juokiasi: „Žinokite, daug kas man taip sako. Neseniai buvau Šilutės ligoninėje, ten atlikau širdies tyrimus – reikėjo minti dviračiu. Tai seselė, pamačiusi mano širdies darbą, stebėdamasi klausė, kiekgi metų aš esu pasisendinęs“.
Tėčiui antrino ir dukra Ona, kuriai gydytojas sakė, kad tokios tėčio sveikatos visi jo vaikai pavydėti turėtų!
„Šaunuolis mūsų“, – vienu žodžiu G.Misiukonį apibūdina jo vaikai.
Ši šeima kelis dešimtmečius ir nemažai gyvulių laikė, ir daržais rūpindavosi, o ir karves melžti į laukus eidavo ne kas kitas, o Gediminas. Nelieka be darbo ilgaamžis ir dabar: sako, malkas pakapojantis, sodu besirūpinantis, traktoriumi per daržą pervažiuojantis, bulves pasisodina, o vėliau jas ir nusikasa.
Dar kiekvieną penktadienį jis dukrą iš Šilutės pas save parsiveža ir sekmadienį parveža atgal. Be abejo, prie vairo sėda ne kas kitas, o pats devyniasdešimtmetis. „Kas čia yra ta kelionė į Šilutę“, – mosteli jis, mat neseniai ir į Lenkiją buvo nuvairavęs, kur aplankė savo gimtinę…
Ištremtos šeimos grobis – kiaulė su 14 paršiukų
G.Misiukonis gimė ir vaikystės dienas leido Lenkijoje, Krasnapolio valsčiuje. Tačiau dabar lenkų kalbą jau nelabai menantis. O ir vaikystėje jo šeimynykščiai visuomet lietuviškai tarpusavyje kalbėdavę.
Misiukonių šeimyna buvo įsikūrusi prie ežero: tėvai, 5 sūnūs ir 2 dukterys. Gediminas iš vaikų buvo vyriausias. Ūkiškai šeima gyveno iki 1941 metų. Tuomet, vokiečiams užėmus Lenkiją, Misiukoniai turėjo palikti visą savo prakaitu aplaistytą daržą, namus, gyvulius ir buvo ištremti dirbti į Marijampolėje esantį vokiečio ūkį.
Bandydavo šeima ir čia gardesnį kąsnį gauti. Juokiasi Gediminas, 
prisiminęs nesėkmingą ir nesąžiningą tokį bandymą: kai vokiečio ūkyje nebuvo ilgesnį laiką, tremtinių šeima pas kaimynus paslėpė jo kiaulę, kuri atsivedė net 14 paršiukų. Tačiau paršiukai užaugti nespėjo – grįžo vokietis, ir visus gyvulius Misiukoniai turėjo parvaryti atgal…
Laikui bėgant, Misiukoniai patys nusipirko arklių, karvių. Bet, pasikeitus valdžiai, šeima vėl sulaukė tremties – turėjo važiuoti dirbti į žydo ūkį Veisiejų valsčiuje.
Apie draugų partizanų likimą nežino iki šiol
Būtent iš Veisiejų Gediminas buvo paimtas į sovietų armiją. Vyro draugai planavo nuo armijos bėgti į mišką, tačiau vyriausias Misiukonių sūnus apsvarstė, kad jo pabėgimas gali baigtis blogai jo didelei šeimai.
Dar dabar Gediminas akyse mato, kaip belaukiant traukinio, kuris vežė būsimuosius kareivius į pirtį, draugas bandė gelbėtis nuo kariuomenės: prieš pat traukinį tyčia nugriuvo ant bėgių ir neteko kojos – traukinys nurėžė. Aišku, po to draugas liko namuose.
14 Gedimino draugų, raginę eiti jį į mišką, važiavo į pirtį kartu. Tačiau, tik radę progą, pabėgo. Tą dieną lijo lietus, todėl vyrai miške susikūrė laužą, kad galėtų išsidžiovinti drabužius. Tik vienas draugas keliavo iki namų, neliko prie laužo vakaroti. Apie kitų 13-kos draugų likimus po pabėgimo nakties Gediminas nieko nežino iki šiol… Vyras spėja, kad laužas juos išdavė rusams.
Galiausiai, karo neramumams pasibaigus, kariuomenės sunkumus atkentėjus, 1947 metais Gediminas vėl apkabino savo šeimą.
Žiemą iš Užlieknių į Šilutę – pėsčiomis
Misiukonių šeima buvo įsikūrusi kiek toliau, negu dabar gyvena Gediminas. Užliekniai – jo žmonos tėviškė.
Su žmona Gediminas susipažino vakaronėje. Dar dabar vyras šūkteli iš smagumo prisiminęs, kiek tuomet čia jaunimo būdavo!
„Visas kaimas skambėdavo nuo mūsų dainų. Kaip pradėdavome vakaruškas penktadienį, taip sekmadienį tik baigdavome. Linksma būdavo, tik dabar čia jau nieko nebėra“, – apgailestauja G.Misiukonis.
Susituokęs su žmona, ilgaamžis 6 vaikus augino. 2 vaikai – mergytė ir berniukas – mirė dar visai maži, todėl dabar Gediminą aplanko jau suaugę 2 sūnūs ir 2 dukros.
Gediminas šeimą išlaikė dirbdamas ūkvedžiu. Vėliau pradėjo lankyti traktorininkų kursus, į kuriuos 4 vyrai iš Užlieknių į Šilutę pėsčiomis keliaudavo.
„Žiemą pusnys būdavo iki kelių. Anksti rytą mes, būsimi traktorininkai, susiruošdavome ir pėsčiomis iškeliaudavome į Šilutę. Ir niekuomet nepavėlavome!“, – dabar, vairuodamas automobilį, net pats Gediminas stebisi, kaip įprasta būdavo įveikti nemažus atstumus pėsčiomis.
Metus valdęs traktorių, vėliau G.Misiukonis dirbo vairuotoju: važinėjo ir po Lietuvą, ir po Kaliningradą, kurio gatves jis sakė net užsimerkęs atpažįstantis.
Optimizmas padeda nesenti
Su žmona Gediminas santuokoje išgyveno 63 metus. Ilgaamžis džiaugiasi ir sidabrines, auksines, ir deimantines vestuves su žmona atšokęs. Dabar ji jau iškeliavo Anapilin.
Paklausus, kokia gi geros ir tvirtos santuokos paslaptis, jis sako, kad darbas. Mat per nuolatinius ūkio darbus sutuoktiniams nebuvo kada pyktis.
„Mūsų šeima – kaip kumštis. Jeigu tik atsitiko kam nors bėda, tuoj susiskambiname ir problemą sprendžiame čia ir dabar“, – ir Gedimino vaikai teigia ugdantys tvirtos šeimos vertybes.
Neseniai šeima greitai išsklaidė ir tėčio nerimą, kad tenka vienam gyventi vienkiemyje. Ilgaamžis pradėjo nerimauti, kas gi jo šuniukus pašertų, jeigu kokia nelaimė jam atsitiktų?.. Į tėčio rūpestį vaikai reagavo jam nupirkdami butą Šilutėje – kai tik norės, galės persikelti gyventi į miestą.
O dėl sveikatos Gediminas rūpesčių neturi. Ilgaamžio gydytoja sakė, kad ji prižiūri 5 tokius bendraamžius pacientus, tačiau Gediminas iš jų – tvirčiausias ir sveikiausias.
„Senėjimas tėvukui sustojo prieš kokius penkerius metus. Turbūt tai lėmė jo optimistiškas žvilgsnis į gyvenimą. Kai tik kas nutinka, visuomet išgirstu iš jo: „Nebijok, viskas bus gerai!“, – tėčio požiūriu džiaugiasi dukra Ona.
Tokiu optimizmu senolis dalijasi ne tik su 4 savo vaikais, bet ir 6 anūkais bei 8 proanūkiais.