Gausių svečių neseniai sulaukė Vainuto pakraštyje gyvenanti ilgaamžė Salomėja Kavčinskienė, mininti savo 90-metį.
Svečiai, susitikimai ir gėlės, žinoma, yra gerai, bet atėjęs jubiliejus ir vėl švieson ištraukia per visą ilgą gyvenimą patirtus vargus: vaikystę, kuomet retai ragautas duonos papentis, regis, burnoje tirpo, o kasdienybėje būdavo tik virta bulvė su lupina, rauginta sula užsigeriant; jau vyresnės, jau ištekėjusios moters dienas, kuomet ir savam būriui vaikų nebuvo ką duoti valgyti (nebent tik vėl po tą pačią bulvę su lupinomis); kai mušant sviestą tie vaikai alkanomis akutėmis į jį žvelgdavo, o ji negalėjo jo vaikams užtepti, mat pyliavoms viską reikėjo atiduoti; kai visus vaikus (tokius dar mažus) į vežimėlį susodinusi ir gale kolūkio lauko jį pastačiusi pati valdiškus daržus ravėdavo; kai netektys artimųjų ratą retinti pradėjo… Daug dar juodų dienų kyla jubiliatės atmintyje, o dar daugiau jų jau išblėso…
Nors ir nedera jubiliejaus dieną apie vargą kalbėtis, su Salomėja kalbamės, nes – kaip besuktum, tik dabar, žiloje senatvėje, lengvesnių dienų jai likimas davė…
Augo virtą bulvę sula užgerdama
Netoli Vainuto esanti Kelmyniškė – ta vieta, kur dar dviejų seserų ir trijų brolių apsuptyje augo Salomėja. Augo vargo spaudžiamoje šeimoje, kurios tėvas, ratams iki pusės smengant į purvynę, veždavo miestelin malkas. Grįždamas kada ne kada parveždavo pusmaišį neįtikėtino skanėsto – duonos. Nesvarbu, kad atliekų, papenčių (nes pigiau jų gaudavo iš Vainuto krautuvininkų), bet kokia gardi ji buvo gausiai šeimynai…
„Kaip prie to maišo puldavome, kaip laukdavome, kol atriš… O kaip tą duonelę valgydavome – atrodė, kiekvienas kąsnelis burnoje tirpsta… Ir šiandien jos skonį menu“, – tyliai taria Salomėja.
Ne viskas augo, ką tos Kelmyniškės krūmynėje ir kelmynėje sodindavo, neretai iš viso bulvių kero vos viena kita išlikdavo. Prisimena Salomėja ir tuos bulviakasius, kai praarus vagą ją akimirksniu vanduo užpildavo. Iš kur tas derlius imsis?..
Tik retais atvejais duodavo tėvai sočiai tų bulvyčių prisivalgyti, vien rauginta sula, iš kieme augusio beržo išvarvinta, užsigeriant. Ir vėl gardumėlis neregėtas buvo, nors taip trumpam jis vaikų pilvus apgaudavo.
„Vargas mus augino, vargas ir grūdino“, – galvą linguoja Salomėja.
Dar mena mokytojo apsilankymą namuose, kuomet keturis skyrius gerai užbaigusios mokinės tėvus jis bandė prikalbinti leisti mergaitę mokytis toliau. Salomėja ir pati labai to norėjusi, bet ir vėl – vargas: nei drabužio, nei apavo, nei cento atliekamo. Iš ko mokslai?.. Neleido.
„Jokių pašalpų tada juk niekas nemokėjo“, – suriša su šiandienos realijomis Salomėja.
Gal todėl, kad vargas ir ligos palaužė, taip anksti mirė jos tėvai: mama – vos 41-erių sulaukusi, tėvas dešimtmečiu ilgiau tegyveno. Tad neįžvelgia vainutiškė ilgaamžiškumo priežasčių ir savo genuose.
Prisiminimai spaudžia ašaras
Tarnystė pas svetimus – štai tolesnis vos ūgtelėjusios Salomėjos kelias. Toje tarnystėje, dar karo dūmams neišsisklaidžius, surišo ji savo gyvenimą su iš tolimosios Lenkijos vokiečių atvarytu darbininku. Jai vos 19 tada buvo, jam – 8-eriais daugiau. Kartu liejo prakaitą jiedu vokiečių ūkininkų laukuose Katyčiuose.
Ėjo 1944-ųjų spalis, kai ji su savuoju Kazimieru Vainuto bažnyčioje prisiekė: iki mirtis išskirs… Išskyrė tik prieš 8-erius metus, kuomet jau daugiau nei šešis dešimtmečius greta vienas kito buvo žengę.
Vienas po kito beldėsi pasaulin dabar jau seniai po visą Lietuvą išsibarstę sūnūs Zigmantas, Kazys, Edmundas, Aloyzas ir Vytautas, dvi dukros, kurių vieną teko laidoti. Likimas taip sutvarkė, kad Salomėjai (lyg savojo vargo dar būtų mažai?) teko užauginti ir vieną anūkę – dabar Šilutėje gyvenančią Neringą. O šiandien jos namiškių būrį jau papildė 19 anūkų ir 26 proanūkiai.
„Visi geri mano vaikai, ir viskas“, – trumpai sako senolė, kai klausinėjame apie vaikus.
Ašaromis tvinsta akys Salomėjai, kuomet pasakoja apie be galo sunkų jaunos šeimos gyvenimą, alkanas savo ir vaikų dienas pokario metu, 11-metės dukrelės mirtį. Ir tada darbas vijo darbą, palūžti, virkauti nebuvo kada.
Prisimena senolė, kaip ūgtelėjusiai šeimai puodą tų pačių bulvių išvirdavo ir įstatydavo į krosnies angą. Vaikai bėgdami prošal pasičiupdavo po bulvytę, taip ir lakstydavo per dieną… „Badavom baisiau nei per karą“, – ašara suspindi akyse.
Prisimena ji ir sunkias Kazimiero keliones į uostamiestį, kur dardėdavo jis sunkvežimiu, kad duonos bent kiek savajai šeimai parvežtų – Vainute jos tada dar nebuvo. Kartais parveždavo kokį pusmaišį, kartais ir visai negaudavo…
Nustebiname Salomėją, kai užduodame šiandien taip įprastą klausimą: ar padėjo jai vyras vaikų būrį auginti?
„Jam duoną pelnyti reikėjo, kada jis tą vaiką čiūčiuoti galėjo – nebuvo kada…“ – atsako visai be pykčio.
Gaila buvo savo mažųjų, kai juos, vos ūgtelėjusius, turėjo per vasaras įstatyti į kolūkio daržų vagas. „Visi ravėjo“, – vėl tyliai sako Salomėja.
Pagaili ji ir savo vyro, kuris visam gyvenimui svetimame krašte likęs, Lenkijoje likusių saviškių aplankyti išsiruošė tik kartą, jau brandaus amžiaus sulaukęs. Ne todėl, kad šie nerūpėtų – kad dokumentų sutvarkyti nebuvo galima: tam Tauragėn važiuoti reikėjo, o kuo?..
Kartą Kazimieras net pėščias jon nukeliavo, bet „viršininkų“ nerado. Daugiau eiti nebesiryžo – kiekgi vaikščiosi?..
Aplinkui nebeliko bendraamžių
Senatvės dienas senolė leidžia su dukters Stasės ir jos vyro Rimanto Grikšų šeima. Vis tuose pačiuose namuose, kuriuose su vyru įsikūrė prieš 4 dešimtmečius. Ji taip norėjo kažkada gyventi arčiau miestelio, o ne toje Dievo užmirštoje Kelmyniškėje.
Šiaip taip kada ne kada dar ir bažnyčion nueina, kapines pasiekia. Tik bėda – bendraamžių aplinkui nebeliko, visi Anapilin išėjo. Jei būtų – vis linksmiau gyventųsi senolei.
Pastarosiomis savaitėmis į S.Kavčinskienės namus suko ir artimųjų, ir seniūnijos, ir rajono savivaldybės atstovų automobiliai. Visi linkėjo sulaukti naujų jubiliejų, o senolė tik galva lingavo: „Kaip Dievas duos, kaip duos…“