90-mečio kulėšiškio turtas – mokslo knygos

kulesu 90metisRetai, juo labiau – pas seną žmogų, pamatysi tiek mokslo knygų, ir dar – rusų kalba, kiek jų yra Žemaičių Naumiesčio seniūnijos Kulėšų kaime gyvenančio Antano JUNČO namuose.

Šviesią atmintį išsaugojęs senolis nesuklysdamas vardija ne tik svarbiausių savo gyvenimo įvykių metus, bet ir mėnesius bei dienas.

Antaninių dieną – birželio 13-ąją – 90-mečio sulaukusį p.Antaną sveikino seniūnijos vadovai, o „Šilutės naujienos“ paprašė prisiminti savo ilgą gyvenimą.

Norėjo turėti daug žinių

Kalbėtis su p.Antanu galima ilgai ir yra apie ką. Senolis pasakoja, kad kilęs iš šios seniūnijos apylinkių, tik jo vaikystėje dar Tauragės apskričiai priklausiusių. Tuomet Makių kaimas stovėjęs plikuose laukuose, o jame gyvenę vos 19 žmonių. Dabar šis kaimas jau seniai pasislėpęs miškuose.

1944-aisiais, atėjus sovietams, A.Junčo tėvas iš valdžios gavo namelį Kulėšuose, greta kelio į Žemaičių Naumiestį. Gretimame name buvęs įkurtas Kulėšų valsčius. Antanui tuomet buvę 22-eji.

Potraukį mokslui A.Junčas turėjęs nuo vaikystės. Nors šeimoje augo 4 broliai ir dvi seserys, tėvai išgalėjo šiek tiek leisti vaikus į mokslą. Baigęs pradžios mokslus gabus jaunuolis įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Bet baigti pasirinktų mokslų negalėjo, nes baigiantis karui vokiečiai uždarė visas aukštąsias, tarp jų – ir šią mokyklą. „Nuo tada nieko nebesimokiau“, – apgailestaudamas sako senolis.

Bet pamatęs, kokias knygas vieną po kitos savarankiškai krimto mūsų pašnekovas, nesuabejoji, kad mokslo žinių jis dar pasisėmė su kaupu. Istorinė literatūra, „Chirurgija“, „Mikrobiologija“, „Farmakologija“, „Gyvenimo konservavimas šalčiu“, „Zoogeografija“ – tai rusų kalba išleistos, dabar jau nuo laiko pageltusios mokslo knygos. Skaitė jas godžiai net darbo metu, mat sako sandėlininku dirbdamas kartais tam laiko ištaikydavęs.

Labiausiai p.Antanui patiko įvairiausia techninė literatūra. „Tiesiog pats norėjau daug žinoti“, – sako senolis.

Įgytos žinios pravertė ne tik darbuojantis melioracijoje, bet ir dirbant draudimo inspektoriumi bei mokytojaujant Žemaičių Naumiesčio progimnazijoje. „Bet toli į mokytojavimą nebuvau įbridęs, tik truputį, kol labai trūko mokytojų“, – savikritiškai paaiškina pašnekovas.

Žmoną rado gretimame kaime

Šiandien senolis gyvena vienas savo bute ir neslepia, kad vienam kartais liūdna. Juo labiau, kad dabar nei skaityti, nei televizoriaus matyti jau nebegali – nusilpo akys. Bet iš savo namų niekur eiti nenorėtų.

Dukros Aldona ir Regina įsikūrė Radviliškyje ir Vilniuje. Prieš kelerius metus palaidojo žmoną Kazimierą. Viena laimė, kad senolį lanko socialinė darbuotoja Rasa Freitakienė ir nuolat jam talkinanti kaimynė Ilona.

Užklaustas apie pažintį su ilgamete gyvenimo palydove Kazimiera, A.Junčas sako, kad visai nesudėtinga ta pažintis buvusi, mat Kazimiera Razmaitė gretimame Venckų kaime gyvenusi. Tuokėsi, kai jaunajai vos 17 metų buvo, jaunikiui – apie 22.

Retkarčiais sako pasitaikydavę ir pasipykti, bet šiaip gražiai ir taikiai sugyvenę. Degtinėlės Antanas sako vos retkarčiais šiek tiek pasriūbdavęs, pypkės nė iš tolo į burną neimdavęs.

A.Junčas turi ilgaamžių genų: jo tėvas anapilin iškeliavęs 94-erių sulaukęs, tik mamą, vos 60-metį perkopusią, sunki liga paguldė. Tad ir pats Antanas dar turi planų – svarsto, kad jam reikėtų sulaukti mažiausiai tėvo amžiaus.