90-metė bažnyčios giedotoja linki mažiau pavydo

sveksnos senoleKlausantis 90-metės Elenos JANČAUSKIENĖS pasakojimų apie Švėkšną, kurioje ji praleido visą savo gyvenimą, kaip kinematografinėje juostoje atgyja miestelio istorija. Galima užuosti didžiojo gaisro dūmus, pajusti vaikų baimę, kurie paveikti prietarų vengė žydų, ar net išvysti po parką vaikščiojantį grafą Pliaterį.

Senolė kikena, kad praeitį atsimena kur kas geriau, nei kur neseniai pasidėjo lazdelę.

Kasdien giedodavo Marijos litaniją

Švėkšnos seniūnijoje yra 5 ilgaamžiai, kuriems daugiau nei 90 metų. Paskutinioji, kurią šiemet sveikino seniūnas Alfonsas Šeputis ir soc. darbo organizatorė Neringa Andrijauskienė, švėkšniškė E.Jančauskienė.

Ilgaamžė dabar gyvena su dukters Aldonos Merliūnienės šeima. Ji džiaugiasi, kad kai persikraustė pas dukrą, gyvena kaip inkstas taukuose, gali niekuo nebesirūpinti.

Kita dukra Regina su šeima šiuo metu gyvena Airijoje. Kvietė ir mamą atvykti į svečius, bet 90-metė purto galvą, kad niekur nekeliaus.

Senolės turtas – dvi dukros, penki anūkai ir du proanūkiai. Ją globoja ir abu žentai Domai.

Prieš šimtmetį Elenos tėvai grįžo iš emigracijos Amerikoje į Švėkšną su keturiais vaikais, o vėliau gimė ji. Tėvas turėjo pinigų, tad nusipirko žemės prie Švėkšnos ir ant kalnelio pasistatė sodybą. Ten augo vaikai, ėjo į mokyklą. Elena baigė tik tris klases, nes anksti mirus mamai tėvas parsivedė kitą žmoną, ir vos dešimties mergaitei teko išeiti tarnauti pas ūkininkus. Apie pamotę moteris kalba nenoriai, sako, likimo nepakeisi.

Ūkininkams reikėjo padėti karves pamelžti, kiaules pašerti, valgyti gaminti, pjauti rugius, šieną grėbti… Tuos laikus Elena prisimena ne skausmingai, o nostalgiškai. Niekas mergaitės neskriaudė, ūkininkai draugiški buvo.

Gegužės mėnesį per gegužines pamaldas kiekvieną vakarą po vakarienės šeimininkė į rankas pasiimdavo maldaknygę ir kartu su samdiniais giedodavo Marijos litaniją. Elena buvo geras sopranas, todėl vesdavo giesmes.

Iš vaikystės prisiminimų Elenai iškyla grafas Pliateris, kuris vaikščiodavo po Švėkšną apsisiautęs lietpaltį. „Kai mes, vaikai, pribėgę pasakydavom jam „Laba diena!“, grafas nusiimdavo skrybėlę ir nusilenkdavo mums, rupūžiokams…“ – prisiminė ji.
E.Jančauskienė pasakoja, kad kai dvare kumiečiams gimdavo vaikas, grafas sakydavo: „Ačiū Dievui, kad gimė paprastiems žmonėms! Ponų tai daug, o darbininkų – mažai“. Naujiems tėvams grafas skirdavo ir piniginę premiją.

Moteris prisimena ir Švėkšnai itin nusipelniusią asmenybę, suformavusią miestelio veidą – prelatą Julių Maciejauską. Jo rūpesčiu pastatyta iki šiol Švėkšną puošianti gotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia. Apsirengusi angelaičio uniformą (baltus rūbus) vaikystėje Elena aplink Švėkšnos miestelį ėjo krikščioniškoje procesijoje.

Su vyru susipažino bažnyčioje

Po ketverių metų tarnystės pas ūkininkus, iš Amerikos grįžo Elenos teta. Pas ją Žemaitės gatvėje Elena apsistojo ir šiame name pragyveno visą gyvenimą. Ištekėjo, kaip pati sako, būdama jau sena merga – 30 metų. Ji bažnyčioje giedojo sopranu, o vyras – tenoru.

„Labai gražiai skambėjo juodviejų balsai kartu, taip ir susipažino“, – juokiasi dukra Aldona. Jos mama Švėkšnos bažnyčios chore pragiedojo apie 50 metų. Dainuoti E.Jančauskienė niekuomet nesijaučia per sena – dar ir dabar per šeimos šventę užvedė dainą „Graži tu mano…“. Deja, vyras kartu nebedainuoja – moteris našlauja jau beveik 30 metų.

Gyvenime E.Jančauskienei su vyru teko dirbti tarybiniame ūkyje, vėliau – mezgėja. Megzdavo raštuotus megztinius, liemenes. „Sunkiausia gyvenime – liga, o visa kita – lengva“, – sako 90-metė, tačiau sveikata nesiskundžia. Dabar dieną Elena dažniausiai klausosi Marijos radijo.

„Tokia Dievo valia“, – kikena Elena, paprašyta pasakyti, kokie yra ilgaamžiškumo vaistai. Dukra Aldona svarsto, kad tai judėjimas ir paprastas maistas. „Tradicinę kaimišką bulvienę išvirdavo ryte ir valgydavom. Vakare – vėl bulvienė. Būdavo tokios putrikės, paprastai valgydavom“, – pasakojo dukra. Firminiu patiekalu Elena vadina ne tik bulvienę, bet ir kiaušinienę su plačiais spirgais.

„Geriems būti, neišdykauti, „nežulikauti“, nerūkyti, nekalbėti, kas nereikia. Geriausia – laikytis 10 Dievo įsakymų – tada nieko nebijosi nei perkūnijos, nei audros“, – vardija patarimus, kuriuos duoda vaikams ir anūkams, senolė. Moteris įsitikinusi, kad dabar laikai – geri, nėra ko rypuoti, tik reikia vieni kitiems mažiau pavydėti.

spaudos remimo fondas Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.