Vainuto seniūnijos Bikavėnų kaime gyvenanti Kostancija Šimaitienė – nuolatinė vietos Senųjų kaimo tradicijų centro renginių talkininkė ir dalyvė, tad tą faktą žinantys ir neįtartų, jog senolė neseniai atšventė 90-mečio jubiliejų.
„Rodos, visai nedaug dar man tų metų, rodos, viskas, kas buvo, buvo ką tik, ir gyvenimas tarsi nematomai pro šalį praėjo“, – taip savo ilgą gyvenimą apibūdina bikavėniškė.
Savo metų neskaičiuoja
Pajūriškių kaimas šalia Bikavėnų ir patys Bikavėnai – štai Kostancijos gimtinė ir viso amželio gyvenimas. „Niekur toliau per amžių nebuvau išėjusi“, – sako ji, ir klausantis nesuprasti – liūdi dėl to, ar džiaugiasi. Tiesiog gyvenimiška ramybė ir išmintis dvelkia iš tų žodžių, tiesiog gebėjimas gyvenimą priimti tokiu, koks jis yra.
Ta pačia išmintimi dvelkteli ir močiutės pasvarstymai apie šeimos gyvenimą. Su jau seniai amžinatilsiu savo vyru Zenonu susipažinusi irgi Bikavėnuose. Ar gerai sutarė? „Sutarėm, gyvenant reikia sutarti“, – trumpai ir vėl su ta pačia išmintimi tarsteli močiutė.
Nesulaukę savų vaikų, Šimaičiai užaugino vienos iš trijų Kostancijos seserų sūnų Juozuką.
Kas nutiko seseriai? Ogi nieko nenutiko, tiesiog Juozukas nuo mažų dienų taip prisirišo prie tetos, kad šiai palikus netoliese gyvenusios sesers namus, netrukus pats pas Kostanciją parėjo, nors tuomet gal tik 5 metukų buvo.
Dabar Kostancijos Juozukas jau seniai Juozas, savo antrąjai mamai dovanojęs 3 anūkus. Gyvena jis Kaune, tad ją retai aplanko. „Jis man kaip sūnus, laukiu jo labai ir labai dar norėčiau pagyventi bent kelis metelius – kol Juozukas į pensiją išeis“, – sako senolė.
Pasirodo, Juozuko pensijos laukimas susijęs su tuo, kad Kostancija įsitikinusi: jis – kaimo vaikas, todėl tada būtinai grįš namo, į Bikavėnus. O šiaip jau savo metų ji sako neskaičiuojanti ir apie juos tiesiog negalvojanti.
Baigė gyvenimo universitetus
Senolė džiaugiasi, kad vis dar yra kviečiama į bendruomenės renginius ir Bikavėnuose vasaromis vykstančias liaudies amatų stovyklas. Jose sėda prie audimo staklių, prie verpimo ratelio ir aplink susispietusiam jaunimui rodo, ko per ilgą amželį išmokusi. Tie gyvenimiški mokslai ir buvo jos tikrieji universitetai, nes tikrųjų mokslų vos 4 skyrius galėjo baigti.
„Per gyvenimą visko reikėjo išmokti“, – tyliai tarsteli vėl su ta pačia išmintimi senolė, ir priduria, kad jei žmonės prašo – reikia pasidalinti tuo, ką išmanai.
Jau pusė amžiaus po vyro mirties Kostancija savo ūkelyje gyvena viena. Kaip pajėgia tvarkytis? „Tvarkausi, kol pajėgiu. O ką padės, jei ir skųsies negaliomis? Iš to dejavimo nieko geriau nebus“, – nuginkluoja ramiu pasvarstymu.
Kas ilgina amžių ir teikia stiprybės senatvėje, Kostancija nežino. „Gal ta Jūsų spinduliuojanti ramybė, gal linksmumas, ta iš veido vis nedingstanti šypsena?“ – bandome gauti atsakymą išeidami. Bet Kostancija tik trukteli pečiais ir vėl nusišypso…