„Kai išėjau į pensiją, prasidėjo patys geriausi metai mano gyvenime: ramūs, be sunkių darbų“, – sako šią vasarą 90-ies metų jubiliejų atšventusi šilutiškė Elena Lopsienė.
Nuo mažų dienų sunkaus darbo užgrūdinta ilgaamžė spinduliuoja energija, gera nuotaika ir atrodo bent dvidešimt metų jaunesnė. Sako, kad dėl geros savijautos ir išvaizdos nieko ypatingo nedaranti, taip jau duota.
Garbaus jubiliejaus proga E. Lopsienę pasveikino ir Šilutės valdžios atstovai, kurie ilgaamžei linkėjo geros sveikatos, artimųjų meilės ir kad kiekviena diena būtų kaip šventė, o ji dar ilgai žydėtų kaip tos gėlės vasarą.
Sunkiai dirbo
Svečiams Elena papasakojo savo istoriją. Nuo pat mažų dienų jos gyvenimas nebuvo lengvas. Gimė ji tuometiniame Švėkšnos valsčiuje, Būdvyčių seniūnijoje, Meiželių kaime, pačios žodžiais sakant, biednoje šeimoje. Augo kartu su broliu ir seserimi.
Kadangi šeima sunkiai vertėsi, vaikystėje Elena išėjo anksti tarnauti, pas kaimynystėje gyvenusį ūkininką ganė karves. Šeimininkas ją ir į pradžios mokyklą leido. Ūkininkas buvo geras, leisdavo piemenėliams ilgiau rytais pamiegoti, į ganyklas karves išvarydavo pats. Vaikai jas ganydavo popiet.
Kai Elena ėjo į pirmą klasę, mirė jos tėtis. Baigusi tris klases ji daugiau nesimokė, nes mama neturėjo iš ko leisti dukros į mokyklą. Karves Elena ganė 5 metus, o vėliau išėjo dirbti į „pusmerges“ (senoviškai paauglė samdinė). „Dirbau visus darbus, tik vežimų nekroviau ir duonos nekepiau pusmerge būdama“, – prisimena Elena.
Tarnaudama pas ūkininkus ji susipažino su būsimu vyru Algirdu. Kartu jie išgyveno 34 metus ir sulaukė keturių vaikų: Petro, Aldonos, Birutės, Algirdo. Šiandien ilgaamžė turi 13 anūkų, 16 proanūkių, ir 1 proproanūkį.
Džiaugiasi dabartiniu gyvenimu
Daugiau kaip prieš pusę amžiaus, 1955 metais, Lopsių šeima atsikraustė į Šilutę. Elena pamena, kad tuomet buvo tokie laikai, kad nebuvo net duonos nusipirkti. Moteris keldavosi 5-6 val. ryto ir stovėdavo eilėse, kad galėtų vieną duonos kepalėlį nusipirkti. „Kepaliukai buvo forminiai, maži, jo turėdavo užtekti ir patiems pavalgyti, ir įsidėti į darbą, ir dar vaiką pamaitinti“, – prisimena ilgaamžė.
Tuo laikotarpiu vyriausią sūnų Petrą ji buvo išvežusi pas mamą, o namuose, kai tėvai išeidavo į darbą, likdavo Aldona. Mergaitę Elena palikdavo senoviškame lopšyje (vygėse), kuriame ji supdavosi, kol užmigdavo. „Nebūdavo taip kaip dabar, neleisdavo ilgai auginti vaikus namuose. Buvo labai sunkūs lakai“, – atsidūsta moteris.
Vos atsikraustę į Šilutę, vyras ir žmona įsidarbino Traksėdžių durpyne. Algirdas plytelėmis kasė durpes, o Elena jas vežė karučiu ir dėjo į šuliniukus. Darbus buvo fiziškai labai sunkus – karutis įsmukdavo į durpingą žemę, taigi moteriai jį reikėdavo išsikelti. Nugara taip paskausdavo, kad vėliau durpių plyteles Elena kraudavo atsiklaupusi ant kelių. Ilgaamžė sako, kad dabar tokio darbo, kurį ji išdirbo devynis sezonus, jau nebėra, daug ką padaro technika.
Vėliau Elenai teko dirbti lentpjūvėje, valytoja mokykloje ir banke, galiausiai pieninėje, iš kurios ji išėjo į pensiją.
Po vyro mirties Elena bandė verstis ūkiškai, įsitaisė karvę, tačiau, pasak jos, iš to nebuvo jokios naudos.
Šiandien ji gyvena Šilutės mieste esančiame bute. Su kaimynystėje gyvenančia drauge dažnai išeina pasivaikščioti, sekmadieniais aplanko bažnyčią, bendrauja su vaikas. Elena sako, kad dabar ji išgyvenanti gražiausias savo dienas.