90-metė Leokadija: „Jei apie meilę gali galvoti – dar gyveni“

 

Keriene Leokadija_1Šilutiškė Leokadija Kėrienė nuo mažens norėjo būti mokytoja, vienintelė iš gausios šeimos norėjo mokytis, siekti aukštesnių tikslų. Tačiau likimas skyrė kitokį planą – būdama vos aštuoniolikos ji pateko į Šilutės kalėjimą, o po metų buvo ištremta į Sibirą, kur persirgo sunkia liga.

Tačiau net ir baisūs išgyvenimai nepalaužė moters dvasios, neatėmė meilės gyvenimui. Švęsdama 90 metų jubiliejų ji spinduliavo gera nuotaika, elegancija ir dalinosi savo prisiminimais bei gyvenimiška išmintimi.

Sveikino valdžios atstovai

Gražaus jubiliejaus proga L. Kėrienę sveikino savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus ir socialinė darbuotoja Oksana Kalitina. Svečiai jubiliatei linkėjo geros sveikatos, artimųjų dėmesio, nenuobodžių dienų ir sulaukti 100 metų.

Leokadija gimė Švėkšnos valsčiuje, Oželių kaime, augo su 5 broliais ir dviem seserimis. Mergaitė nuo mažų dienų norėjo mokytis, baigusi 5 pradinės mokyklos skyrius, mokėsi Švėkšnos, vėliau – Šilutės gimnazijose. Deja, sulaukusią pilnametystės ją ištiko tragiškas likimas: ji priklausė jaunimo organizacijai „Lietuvos vėliava“, kurios narius išdavė ir areštavo.

1948 metais mergina pateko į Šilutės kalėjimą, o 1949-aisiais buvo ištremta į Sibirą, išvežta į miškingą Mordovijos sritį, moterų lagerį. Ji pamena, kad reikėjo dirbti miške, jaučiais ir arkliais vežti medieną. „Kaip susidėdavome ant to vežimo, neįsivaizduoju. Dirbome penkios merginos, o mus prižiūrėjo du kareivukai“, – pasakojo senjorė.
Vėliau lageryje siautė epidemija ir Leokadija susirgo sunkia liga. Jai pasakojo, kad savaitę ji buvo komoje, vėliau, kai atsirado penicilinas, jos pasigailėjo ir leido šiuos vaistus, kol mergina pasveiko.

Puoselėja geras mintis

1953 metais Leokadija grįžo į Tėvynę. Kadangi jos tėvai buvo laikomi „buožėmis“, iš Oželių buvo pabėgę į Pagėgių rajoną, tad mergina grįžo pas tėvus. Prieš areštą ji buvo įstojusi į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, grįžusi tęsė studijas, tačiau dėl sveikatos negalėjo baigti mokslų.

Vėliau Leokadija apsigyveno Rusnėje, dirbo sandėlininke, benzino kolonėlėje, butų ūkyje buhaltere. Rusnėje ji sutiko savo pirmąją vyrą Vytautą, kuris buvo žvejys, su juo sulaukė sūnų Rimo, Kęstučio, Vaidaro. Vėliau likusi našle ištekėjo dar kartą. Senjorė turi 7 anūkus ir 5 proanūkius. Laisvalaikiu ji mėgsta skaityti, klauso žinių, o sūnus Kęstutis pridėjo, kad mama dar labai mėgsta puoštis.

Leokadija sako, kad kai pradeda skaityti įdomią knygą, negali atsitraukti iki ryto. Labiausiai jai patinka knygos apie meilę. „Jei dar apie meilę gali galvoti – dar gyveni. Nors jau esu sena, bet širdis jauna. Jei pradėsi galvoti, apie senatvę, blogus dalykus, gali nebeužmigti vakare. Stengiuosi galvoti, kad viskas būtų gerai vaikams, anūkams, kad Lietuva susitvarkytų“, – sako L. Kėrienė.