90-mečio sulaukusią Žemaičių Naumiesčio gyventoją Johaną BUDREVIČIENĘ kaimynai pažįsta kaip kvatoklę. Tad nenuostabu, kad atvykus jos pasveikinti šio garbaus jubiliejaus proga, Johana plačiai šypsojosi ir nuoširdžiai kikeno.
Ir sveikintojams pasigirti spėjo: pati vedžiojo pirštu sveikinimo žodžius ir garsiai skaitė įrodydama, kaip gerai akys „gaudo raides“ be akinių.
Leisdama jau 90 pavasario dienas dar tėvo statytuose namuose, prisiminimais ji maloniai grįžta į tuos laikus, kai paauglystėje apsilankė keliaujančio cirko pasirodyme. Tai buvo lemtingas žingsnis gyvenime. Mat tuomet iš pirmo žvilgsnio meilė gimė jos ir cirko darbuotojo širdyse.
Tėvai jubiliatei buvo išrinkę Janinos vardą, tik dokumentus tvarkę darbuotojai suklydo ir užrašė mergaitę nauju vardu – Johanos.
Garbaus jubiliejaus sulaukusi naumiestiškė gimė ir augo tėvo rankomis statytame namuke, kuriame ir ji pati užaugino 6 savo vaikus. Tad dabar ji gali pasigirti ją aplankančiu gausiu būriu giminaičių – pasisvečiuoti pas Johaną suvažiuoja 16 anūkų, 35 proanūkiai, 18 proproanūkių.
Jos vyras buvo našlaitis ir dirbo keliaujančiame cirke – prižiūrėjo gyvūnus. Cirke 16-metė Johana ir gerokai už ją vyresnis vyrukas susipažino. Meilei amžius buvo ne riba, tad ilgai nelaukę jaunieji atšoko vestuves. Vėliau pati Johana įsidarbino kasininke tame pačiame cirke.
Dalindamasi prisiminimais senolė pasakojo, kokios piktos būdavo beždžionėlės – nežinia ko viena iš jų, tupėjusi ramiai ant rankos, pradėjo kandžiotis ir kabintis nagais, o žaizdos ilgai negijo…
Johanos jaunystės drąsumas dabar ją jau stebina: pro vilko narvą ji ramiai nepraeidavo, vis kišdavo ten rankas, kad galėtų paglostyti švelnų žvėries kailį. 90-metė juokiasi ir dievagojasi, kad dabar to ji tikrai nebedarytų. Prie visų cirko gyvenimo linksmybių prisidėjo ir bandymai pasivažinėti vienaračiu.
Sulaukusi vėlyvo pavasario, Johana jau planuoja, kad kaip ir kiekvieną vasarą, pasiramščiuodama lazdele išeis į kiemą ir prisėdus ant suoliuko šnekučiuosis su kaimyne. O ir dukra Jadzikė gyvena visai netoli mamos.
Prisimindama savo vaikystę, Jadzikė pasakoja, kad mamytė buvo itin gera šeimininkė: jei tik kokia šventė, tai stalai net lūždavo nuo jos keptų pyragų. Ir dabar įėjus į namus pasitinka ta pati sena koklinė krosnis, kurioje skrusdavo šventiniai pyragai. Beje, kartas nuo karto iš to „pečiaus“ ir dabar atkeliauja kepamo „kugelio“ kvapai.
Jubiliejaus proga Johaną pasveikino Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Šimelionis, Žemaičių Naumiesčio seniūnijos socialinio darbo organizatorė Alma Pupšienė ir seniūnijos specialistė Vaidilutė Dūdienė.