90-metė O.Vilkienė: „Vis dėlto, gyvenimas yra nuostabus“

ilgaamze vilkiene onaVasario 4-ąją, 90-ojo jubiliejaus išvakarėse, buvo pasveikinta dar viena ilgaamžė šilutiškė – Ona Vilkienė. Ta proga jubiliatę aplankė, sulaukti 95-ojo ir 100-ojo jubiliejų linkėjo Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis ir Šilutės seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas. Tuo pačiu abu svečiai nepraleido progos pasidžiaugti devyniasdešimtmetės optimizmu ir gyvybingumu.

Ilgaamžė svečiams neliko skolinga, nestokojo nei šmaikščių juokų, nei šypsenos ir džiaugėsi, jog visas jos gyvenimas, kuris nebuvo vien rožėmis klotas, yra nuostabus.

 

Vaikystė paliko randų

Ona gimė Šaukėnų miestelyje, tuometiniame Šiaulių valsčiuje, buvo penktasis vaikas iš septynių. Kadangi augo ūkininkų šeimoje, nuo vaikystės buvo pratinama prie įvairių darbų.

„Būdama dešimties metų išėjau tarnauti pas ūkininkus“, – pasakojo senolė, prisimindama, jog tuomet ji tik ir svajojo, kada galės ištrūkti iš namų.

Pirmasis svetimoje aplinkoje darbas buvo prižiūrėti vaikus – Ona buvo jų auklė. Vėliau jai teko sunkesnė samdinės dalia – reikėjo anksti kelti, melžti karves, skubėti į pieninę ir pristatyti pieną. Tai, anot ilgaamžės, buvo metai, kai nebuvo kada net prisėsti – darbai vijo vienas kitą.

Sulaukus šešiolikos Onai teko išgyventi mamytės, kuri sunkiai sirgo, netektį, po dvejų metų tėtis į namus parvedė pamotę. Pamotė, kaip atsimena pašnekovė, nebuvo tokia, kaip rašoma pasakose, – rūpinosi kaip galėjo našlio vaikais.

Šis laikas jubiliatei kelia ir džiugių prisiminimų. Paauglystėje, savotiškai užsigrūdinusi pas ūkininkus, pradėjo darbuotis pas netoliese gyvenančius, kaip pati sakė, ponus.

„Buvo smagus laikas, nes ponai nereikalavo dirbti visą dieną, tereikėjo jiems pataisyti pusryčius, pietus ir vakarienę“, – pasakojo Ona. Anot jos, ir pati tuomet jautėsi tarsi ponia, galėjo sau skirti laiko, veikti ką nori.

Mėgo išdaigas

„Buvau didelė šposininkė, bet apie tai net nenoriu pasakoti“, – užsiminė ilgaamžė. Tačiau visus suintrigavusi vėliau ji išdavė tas savo „nuodėmes“. Pasak Onos, nuo jos „šposų“ labiausiai kentėjo kaimo bernai – krėsdavo jiems visokias šunybes ir po to gudriai išsisukdavo, neprisipažindavo, kartais kaltę suversdavo ir savo draugėms.
Jaunystėje O.Vilkienė mėgo karstytis po medžius. Kartą ji net ir su miškininkais „pašposavo“, kai šie, norėdami nusakinti pušis, kažkur užtruko, – mergina į medžių viršūnes užkėlė visus darbininkų įrankius. Sugrįžę miškininkai niekaip negalėjo suprasti, koks vikruolis nepabūgo pušų aukščio.

Buvo darbšti

Onos darbštumas, gyvybingumas ir mokėjimas džiaugtis gyvenimu patraukė ne vieno dėmesį. Dar dirbdama pas ponus ji sulaukė iš svetimų žmonių net kelių pasiūlymų vykti gyventi ir dirbti kitur. Lemtingasis kvietimas, suviliojęs Oną, buvo būtent šilutiškio p. Petraičio, tuomet vadovavusio mokomajam Šilutės tarybiniam ūkiui.

Atvykusi į Šilutę Ona apsigyveno Gaideliuose, čia sutiko ir būsimą vyrą Petrą, su juo susilaukė trijų vaikų.

„Kai atvažiavau į Šilutę, mane truputį apgavo – pripiršo vyrą, bet nesakė, kad jis neįgalus, o šis irgi iš pradžių neišsidavė“, – sakė Ona, šmaikščiai šypsodamasi. Tačiau, nepaisant to, ji su savo vyru pragyveno visą gyvenimą.

Onai teko dirbti visus sunkius fermos darbus, bet ji spėjo ir savo trimis vaikais pasirūpinti. Augindama pirmagimius dvynukus Oną ir Praną, moteris vertėsi kaip galėjo – nešiojo paštą, su dviračiu į vieną pusę mynė net po 7 kilometrus, vėliau vienoje įstaigoje dirbo valytoja.

Prisiminus praėjusius metus, moteriai širdį sudilgina jaunėlio Rimo netektis. Skaudu šiandien ilgaamžei, kad kartu su visais jis neatsisės prie bendro stalo, kuris bus padengtas mamos devyniasdešimtmečio jubiliejui. Rimas prieš keletą metų iškeliavo amžinybėn.

Šiandien O.Vilkienė gyvena su savo dukterimi Ona Maroziene, jos dienas skaidrina lankantys 6 anūkai. Tiek pat devyniasdešimtmetė jau skaičiuoja ir proanūkių.  

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.