Gruodžio pradžioje Šilutės rajono savivaldybės valdžios atstovai su 90-uoju jubiliejumi pasveikino Zinaidą Vaicekauskienę. Jaukiai įsitaisę jos namų svetainėje Vilų gatvėje, klausėmės knygos puslapių vertos Zinaidos gyvenimo istorijos.
Išgyvenusi gražią vaikystę, studijų metais ji buvo ištremta į Sibirą, kur teko ir griovius kasti, ir rąstus plukdyti, ir vienai naktį taigoje iškęsti. Visgi, net būdama tremtyje, moteris sugebėjo užbaigti studijas ir tapti mokytoja. Baigusi mokslus Tuluno mokytojų institute, ji prašė paskyrimo ten, kur daugiausia lietuvių. Tada Zinaida dar nežinojo, kad už 500 kilometrų esančiane Nižnij Udinske sutiks būsimą vyrą Vytautą Vaicekauską.
Dauguma šilutiškių puikiai prisimena šviesaus atminimo gydytoją, buvusį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialo pirmininką, rajono Tarybos narį, fotografą, įamžinusį daugybę šalies ir Šilutės rajono akimirkų V.Vaicekauską. 2011 metais jis buvo inauguruotas Šilutės garbės piliečiu.
„Tai buvo žmogus, kuris turėjo labai daug energijos“, – apie savo vyrą pasakoja moteris. Vytautas ją nuolat įtraukdavo į aktyvią veiklą, neleisdavo užsisėdėti. Zinaida sako, kad visą gyvenimą neturėjo laiko, nes nuolat kažkur eidavo, važiuodavo, galbūt tai ir yra jos ilgaamžiškumo paslaptis.
Augo su dviem broliais
Ilgaamžė gimė Panevėžio rajone, Ramygalos valsčiuje esančiame Žvirblių kaime. Moteris prisimena, kad jos vaikystė buvo labai graži, tėvai mylėjo vienas kitą ir sutardavo. Zinaida buvo vyriausia, augo kartu su dviem jaunesniais broliai.
„Vaikytė buvo graži, bet darbus tai reikėjo nudirbti – ir šieną grėbti, ir rugius rišti, ir ravėti“, – pasakojo ji.
Kadangi šeima gyveno netoli Panevėžio, kuriame veikė cukraus fabrikas, prižiūrėjo 2-3 hektarus runkelių. Zinaida prisimena, kad plotai buvo dideli, o ravėti runkelius – nelengvas darbas.
Baigusi Pranionių gimnaziją, ji išvažiavo studijuoti gamtos mokslų į Vilnių. Sostinėje apsigyveno pas tetą.
Jautė, kad teks palikti tėvynę
Į Sibirą Zinaidą išvežė 1949 metais, kai jai buvo 21-eri. Tačiau prieš tai jai ne kartą teko pajusti, kad gresia tremtinės dalia. Ji pasakoja, kad kartą Vilniuje išėjo su drauge pasivaikščioti ir pastebėjo, kad iš paskos du vyrukai eina.
„Aš dėjau kojas ir pasislėpiau Raudonojo kryžiaus ligoninės katilinėje pas pečkurį. Nežinau kiek laiko ten prabuvau. Visgi grįžus namo teta pasakė, kad manęs niekas neieškojo“, – prisimena Zinaida.
Vėliau ji kartą važiavo į Panevėžį autobusu. Iš autobuso išlipusi nuėjo į valgyklą, ir kaip šiandien prisimena, valgė bulvinius blynus su bruknėmis. Vėliau dar dvi valandas sėdėjo sodelyje, kol galiausiai nuėjo į stotį ir nusipirko bilietą į tėviškę.
Traukinyje atsisėsti šalia jos veržėsi kažkoks vyriškis. Atsisėdęs paėmė porcigarą (dėžutė cigaretėms), ant kurio buvo nupiešti šiaurės elniai, ir rodė merginai. Vyriškis klausė Zinaidos: „Ar matai? Nori pabūti čia?“ Sutrikusi mergina nežinojo ką atsakyti, o vyriškis tęsė toliau: „Nu žinai… vorai, voratinkliai…“ Traukiniui sustojus, drebanti ir verkianti mergina nubėgo pas tėvus. Tuomet tėtis ją ramino žodžiais „kad tokių ponių niekas neveža, yra juk didesnių“.
Paskutinė diena prieš tremtį Zinaidai buvo be galo džiugi, nes ją priėmė į „Lietuvos“ ansamblį (grojo kanklėmis). Ji laiminga skriejo iš instituto į namus, o kažkoks vyrukas gatvėje ją šnekino, klausinėjo kur gyvena, kuo vardu. Tuomet mergina nesileido į šnekas, o vyrukas atsakė: „Gali man pasakoti ar nepasakoti, aš puikiausiai žinau – muzika, žvėrynas, kregždutė“.
Muzika, nes Zinaida grojo kanklėmis, Žvėrynas, nes šiame Vilniaus rajone gyveno pas tetą, ir kregždutė, nes palto atlape nešiojosi fosforinę kregždutę.
Visgi tą vakarą Zinaida atsigulė laiminga, o antrą valandą nakties ją išsivedė iš namų. Anot Zinaidos, daboklėje Vilniuje pasirašyti liepė tas žmogus, kuris anąkart traukinyje rodė porcigarą su šiaurės elniais ir sakė „vorai voratinkliai“.
Sibire sutiko gyvenimo meilę
Sibire Zinaidai teko pabuvoti ne viename mieste, kol likimas ją nuvedė į Tuluną. Kad liktų šiame mieste, ji turėjo susirasti gyvenamąją vietą. Zinaida prisimena, kad atsisėdo prie barako ir pradėjo verkti. Atsirado mergaitė, kuri ją pakvietė į namus. Ir nors mergaitės mama nenorėjo, bet priėmė gyventi. Apsigyvenusi Tulune, lietuvė gavo darbą, plukdė rąstus. Prisimena, kad buvo įkritusi į upę, iš kurios šiaip ne taip išsikabarojo.
Kartą Zinaida užsinorėjo į miestelį nueiti, paprašė komendanto, kad leistų į turgų. Tačiau vietoje turgaus ji užėjo į mokytojų institutą. Ją pamatęs vedėjas, pasiūlė merginai tęsti studijas ir ji sutiko. Zimaida sėkmingai užbaigė mokslus ir prašė paskiriama į vietovę, kur būtų daug lietuvių. Tuomet jai vienai teko važiuoti į Nižnij Udinsko rajoną. 500 kilometrų ji važiavo tris paras, nes kelyje sugedo mašina, o ją tempti teko traktoriumi.
„Antrą dieną mašiną traukė traktorius, prie jo rąstai didžiuliai prikabinti, o ant jų lentos ir žmonės sutupdyti. Aš su savo turtais – kanklėmis ir kaldra sėdėjau. Vėliau traktorius benzino pritrūko ir teko taigoje nakvoti. Neužpuolė tada nei meška, nei vilkai“, – prisimena ilgaamžė.
Po trijų parų kelionės ji pasiekė į miestelį, kuriame turėjo mokytojauti. Čia jau visi žinojo, kad atvažiuoja jauna mokytoja. Zinaidą tuomet pasitiko V.Vaicekausko brolis su draugu. Jie padėjo jaunai mokytojai išsikrauti daiktus, nunešė juos į baraką. Grįžęs namo, brolis Vytautui pareiškė: „Žinai, aš jau brolienę turiu“. Jis sakė, kad Zinaida ne tik graži, bet ir gera, nes pavaišino sausainiu.
Tokia buvo Zinaidos ir Vytauto pažinties pradžia. Tuo laiku Vytautas jau dirbo felčeriu. Prieš tai tremtyje jam teko tiesti kelius miškavežiams, vasarą šienauti.
Gyveno aktyvų gyvenimą Šilutėje
Pora susituokė po 3 metų. Jau tada pomėgį fotografuoti turėjęs Vytautas pats ir vestuvinę fotografiją padarė. Sibire jiems gimė dukra Laimutė, o vėliau, jau Lietuvoje – ir sūnūs Algirdas, Kęstutis ir Gediminas. Vaicekauskai Lietuvos kunigaikščių vardus sūnums išrinko sąmoningai.
Į Lietuvą jie grįžo po 9 metų, praleistų tremtyje. Iš pradžių į gimtąją šalį atvažiavo tik atostogoms, pasidairyti. Bevažinėdami užsuko į Šilutę, kur dirbo V.Vaicekausko kursiokas Juozas Milukas. Jis savo draugui pasiūlė darbą Šilutės ligoninėje ir mažą kambarėlį ligoninės palėpėje. Taip prasidėjo jų gyvenimas Šilutėje. Zinaida mokytojavo rusų mokykloje – II vidurinėje – dėstė geografiją, biologiją.
Zinaida pasakojo, kad Vytautas buvo labai aktyvus, pilnas planų, sumanymų. Jeigu ką nors sugalvodavo, būtinai turėdavo įgyvendinti, įtraukdamas visą šeimą.
„Kartą ryte manęs paklausė, kokie mano planai? Aš atsakiau, kad daržas, o ir namuose pilna darbų. Vytautas atsakė: „Daržas nepabėgs, man atrodo, kad tu pasiilgai mamos – važiuojam į Jonavą“. Ir taip netikėtai šeima aplankė Zinaidos mamą.
O kartą parėjęs iš ligoninės, jau visai temstant, šeimai liepė greitai ruoštis ir visus nusivežė į baseiną Palangoje.
Apie garbės pilietį
V. Vaicekauskas teisėtai yra laikomas nepakeičiamu Šilutės rajono fotografu – metraštininku. Šiai meno ir istorijos šakai jis paskyrė didesnę savo gyvenimo dalį. Jo juostose užfiksuota daugybė svarbių šalies ir rajono akimirkų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikla, kelionės į Vilnių ginti Seimo, „Baltijos kelias“ ir kitos reikšmingos akimirkos. Dirbdamas gydytoju įamžino savo kolegų ir įstaigos jubiliejus, konferencijas, 17 internų laidų, respublikines ir visų SSRS terapeutų konferencijas Leningrade ir Taškente. V.Vaicekauskas savo foto juostose yra įamžinęs ir rajono politinį gyvenimą, medžiaga apie rajono tarybos veiklą 1990-1995 m. perduota Šilutės rajono savivaldybei.
Savo fotografijose jis įamžino sausio 13 d. aukų laidotuves Vilniuje, Lietuvos Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 1988 m. darbą, rajono Sąjūdžio veiklą, Macikų lagerio ir kapinių istorinius minėjimus, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklą. 2284 vnt. paruoštų eksponuoti nuotraukų yra perdavęs Šilutės muziejui.
Už nuopelnus V.Vaicekauskui suteikti Lietuvos politinių kalinių sąjungos visų trijų laipsnių žymenys „Už nuopelnus Lietuvai“, Lietuvos gydytojų sąjungos garbės nario vardas (1989 m.), apdovanotas Lietuvos sąjūdžio 20-mečio proga Lietuvos Respublikos Seimo, Šilutės rajono savivaldybės ir padėkos raštais. 2011-aisiais jis inauguruotas Šilutės garbės piliečiu.
