Beveik 53 metus stomatologe išdirbusi Stasė MERKELIENĖ gegužės 7-ąją pasitiko ne tik Stasines, bet ir savo 90-ąjį jubiliejų. Rodos, moteris dar ir dabar prisimena kiekvieną savo buvusį pacientą, kurio dantis teko „pakrapštinėti“: tik atvykusių ją pasveikinti svečių klausė, ar vis dar laikosi jos sudėtos plombos.
O susėdus prie kavos puodelio, jos dukra Laimutė juokdamasi prasitarė: „Aš jau prisiklausiusi mamos istorijų. Dabar jūs klausykitės“.
Ir tikrai – Stasės gyvenimo akimirkos neišblėsta iš atminties ir iš lūpų liejosi be perstojo: linksmai pasakojo, kaip važinėjo be teisių, apie kelionę traukiniu pasislėpus tarp malkų, trauką tėvynei, to meto pagarbą medikams ir tikrą nemokamą gydymą.
Sulaukusios garbaus jubiliejaus, moters senole nepavadinsi. Visada pasitempusi, gera nuotaika trykštanti, besišypsanti S.Merkelienė sveikata nesiskundžia. Ir iškart pasako, kad labai nemėgsta klausytis, kaip dejuoja kiti. „Reikia visada būti optimistu. Kaip į saulę žiūrėsi, taip ji jums ir švies“, – skaitytojus moko Stasė.
„Pačiupinėjo“ keturių kartų dantis
Stasinių išvakarėse ir jubiliejaus dieną buvusią Žemaičių Naumiesčio stomatologę su gimtadieniu atvyko pasveikinti rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Šimelionis, seniūnijos specialistė Vaidilutė Dūdienė. O Žemaičių Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas sakė atvykęs ne tik pasveikinti mielos gydytojos, bet ir pasidžiaugti jos gyvenimu, darbais.
„Į miestelį atvykote dirbti dar būdama mergaičiukė ir vienoje vietoje išdirbote daugybę metų. Lietuvoje, turbūt, ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti tokius gydytojus…“, – sakė seniūnas.
Įvertindamas moters darbą J.Budreckas pašmaikštavo, kad Stasė turi kuo pasigirti prieš kitus stomatologus – ji „pačiupinėjusi“ net keturių kartų dantis!
O jubiliatė savo buvusių pacientų nepamiršta, nes atvykusių svečių, kurių dantis jai teko gydyti, klausinėjo, ar dar laikosi jos sudėtos plombos.
Tris vaikus išauginusi sukaktuvininkė svečius guviai vedė savo gyvenimo vingiais, keliais, kurie, apsukę ratą, visada sugrįždavo į gimtąjį Žemaičių Naumiestį.
Dėl mokslo nepaisė pavojų
Jaunystėje Stasės noras mokytis buvo stipresnis už galimus tuo metu kylančio karo pavojus. Mokytis ji važinėdavo į Šilutės progimnaziją. Vieną rytą mama patarė pasilikti namuose, nes jau sklido kalbos, kad vokiečiai žada atsiimti Klaipėdos kraštą. Tačiau mokslų troškusi mergina nenorėjo to net girdėti ir vis tiek išvažiavo į Šilutę. Kalbos pasitvirtino: nuvykę mokiniai negalėjo įeiti į klasę, jiems pasakė, kad pamokų nebus, nes pasikeitė valdžia.
Parvykti namo autobusu irgi nebebuvo galimybių. Tuomet vaikai ėjo namo – kas pėsčiomis, kas dar spėjo į traukinį įsėsti.
Po poros metų, jau vykstant karui, mergina buvo nuvykusi į Kauną ieškoti darbo. Net tris dienas negalėjo iš jo išvykti namo: paskelbus oro pavojus, paromis tekdavo lindėti slėptuvėse. Pagaliau šiaip ne taip nusigavusi į stotį ji sužinojo, kad keleiviniai traukiniai nebevažiuoja. O noras grįžti namo buvo stipresnis už galimybes. Mergina maldavo 
palydovų, kad kaip nors traukiniu ją nuvežtų į Žemaičių Naumiestį. Ir taip traukiny pasislėpusi tarp vežamų malkų, ji pasiekė namus.
Beje, gyvenant to meto Lietuvoje, be gimtosios, teko mokytis dar keturių kalbų: Šilutėje reikėjo susikalbėti su vokiečiais, Švėkšnos gimnazijoje mokėsi prancūzų ir lotynų kalbų, o norint susikalbėti su sovietų valdžios atstovais buvo reikalinga ir rusų kalba.
Visi keliai veda į Žemaičių Naumiestį
Kaune įgijusi stomatologo specialybę, Stasė galėjo pasirinkti, kur dirbti. Važiavo apsidairyti į Švėkšną, Vainutą, Katyčius. Tačiau atvažiavusi į Žemaičių Naumiestį suprato, kad niekur daugiau klaidžioti nenori – čia jos tėviškė ir širdžiai mielas miestelis.
„Sako, kad savam krašte pranašu nebūsi, bet aš to ir nenorėjau. Visą laiką norėjau ir buvau paprastu žmogumi“ – teigia jubiliatė.
Pirmus metus ji neturėjo darbo vietos. Kabinetą įsirengė savo namuose: įsigijo koja minamą dantų gręžimo mašiną. Jokios ligos nei jai, nei pacientams nekibo.
Jau gavus darbą ambulatorijoje, čia daug neuždirbdavo. Užtat rajono vyriausiasis gydytojas Stasei davė pusę etato rajonuose: teko važinėti dirbti ir Kintuose, ir Vainute.
Stasei labai patiko pačiai sėsti prie automobilio vairo. Dabar ji juokiasi paminėdama, kad „teisių“ taip ir neišsilaikė, nors važinėjo visą gyvenimą. Tik kartą kelyje ją sustabdė pareigūnas. Gerai, kad pažįstamas. Jis tik paklausė, iš kur stomatologė važiuoja, o vairuotojo pažymėjimo taip ir nepaprašė – matyt, nepagalvojo, kad solidi moteris jo net neturi.
Vieną dieną su reikalais išvažiavusi į Kauną, sutiko ten mokslų draugą Vytautą Merkelį. Mergina draugiškai pasidomėjo, kur jį paskyrė dirbti, o šis dar nežinojo, bet svarstė pasilikti Kaune. Tuomet Stasė prasitarė, kad jei kas nors iš jo draugų ieško darbo, tegu žino, kad gera vieta yra Žemaičių Naumiestyje.
Po savaitės Stasė negalėjo patikėti savo akimis – pats Vytautas atvažiavo į miestelį. Nežinia, kas labiau jį suviliojo – buvimas arčiau Stasės ar darbo vieta. Vaikinas įsidarbino terapeutu miestelio ambulatorijoje ir netrukus su Stase sukūrė šeimą. Merkeliai užaugino dukrą ir du sūnus. Deja, S.Merkelienė jau 31 metus yra našlė.
J.Budreckas patvirtino, kad jaunieji gydytojai daug dėmesio skyrė, kad gražus ambulatorijos pastatas įsikomponuotų į Žemaičių Naumiestį. Ir gyveno jie tokiu laiku, kada buvo gerbiamos mediko, mokytojo profesijos. Stasė patvirtina, kad tuo metu būdavo tikras nemokamas gydymas – net saldainių gydytojai negaudavo.
Žmonės susvetimėjo
Sulaukusi 90-ies metų, S.Merkelienė pataria žmonėms visada būti optimistais. Į darbą stomatologė visada keliaudavo su gera nuotaika, nors ir pavargdavo, ir pacientų visokių pasitaikydavo. O grįžus namo, laukdavo vaikai, su kuriais ir pažaisti reikėdavo, ir valgyti padaryti. Tačiau tai jos nevargino, tik teikė džiaugsmą.
Moteris teigia, kad tik dirbant galima sveikatą išsaugoti, nors vyras kartais ją net darboholike vadindavo.
Su nostalgija Stasė prisimena tuos laikus, kai ir kaimynai, ir giminės buvo daug artimesni. Merkelių vaikai augo ir šėlo kartu su Stasės sesers trimis, kaimynų keturiais vaikais. Visi žaisdavo kaip šeima.
„Dabar žmonės – nebe tokie, visi svetimi, – apgailestauja energija trykštanti jubiliatė. – Dabar savo miestelio gatve eini ir nepažįsti žmonių. O seniau būdavo, nors ir mažai pažįsti, bet apsikabindavome susitikę, pašnekėdavome.“
Gimtinės meilę Stasė įskiepijo ir vaikams. Jos dukra Laimutė, Klaipėdoje dirbanti reumatologe, sako, kad nepamilo miesto, jai tik Žemaičių Naumiestyje malonu. Sūnūs irgi grįžta į tėviškę padėti mamai. Vyriausiasis Gintaras gyvena Vilniuje, kur dirba fiziku, o inžinierius – radistas Rimvydas įsikūrė Kaune.
Susirinkus visai šeimai, Stasės namai prisipildo jos vaikų, 5 anūkų ir 7 proanūkių džiaugsmais.