Visą praėjusią savaitę svečių klegesys netilo Grabupiuose gyvenančios Elenos Smirnovos namuose – čia vienas po kito suko artimieji, giminės, kaimynai, Savivaldybės ir seniūnijos atstovai, skubantys pasveikinti šeimininkę garbaus 90-mečio proga.
Guvi senolė visiems pasakojo įvykių ir kelionių turtingo savo gyvenimo peripetijas ir stebino visus, prašydama nelinkėti jai ilgiausių metų…
Perkūnui dundant klykdavo iš baimės
Grabupiškė gimė ir augo Šiaulių rajone, Spyglių dvaro kumetyne. Nesusivokiantiems paaiškiname, kad kumečiais buvę jos tėvai neturėjo nei savo žemės, nei trobelės, tad gyveno dvarui priklausančiuose pastatuose ir dirbo jo žemę.
Jubiliatė prisimena, kaip pati dar visai vaikas būdama, turėjo turtingųjų vaikus prižiūrėti. Šie ir verkdavo, neklausydavo, ir net plaukus jai raudavo. Jie taip jai įsipykdavę, kad net suaugusi mažų vaikų tiesiog nekentusi.
Kiek ūgtelėjusi, Elena buvo išginta karvių ganyti. Šis darbas jau mielesnis buvęs, bet tik tol, kol perkūnija neužeidavusi. O kai žaibai dangų skrosti imdavę, perkūnas dundėti, ji net klykdavusi iš baimės. Tik niekam tas vaiko klyksmas nebuvęs įdomus.
Tėvui pasimirus, mama ieškojo, kur galėtų rasti neužgyventus namus. Tokių nemažai tuomet buvę Pamario krašte. Tad čia su trimis savo vaikais ir atsikėlė.
Prašė vyro grįžti į Rusiją
Čia Elena sutiko ir savo vyrą Konstantiną. Nustebina prisipažindama, jog rusiškai visai nemokėjusi, bet su rusakalbiu gyvenimo draugu neilgai trukus pradėjusi susikalbėti.
Su juo irgi trijų atžalų susilaukė. Pirmoji dukra Klara gimė Šilutėje.
Elena gavo darbą su pionieriais, nors tebuvo baigusi vos 4 skyrius. Bet, jos žodžiais tariant, žaisti ir dainuoti su vaikais didelių mokslų nereikėjo ir buvo nesunku.
Abiejų jaunesniųjų sūnų šeima susilaukė jau Rusijos tolybėse. Mat kariškis vyras, pradžioje dirbęs Macikų lageryje – čia saugojęs vokiečių belaisvius, vėliau tarnybos reikalais buvo kilnojamas į Kauną, Vilnių, o galiausiai išsiųstas į tolimąjį Rusijos Chabarovsko srities Magadano rajoną.
Elena prisimena tenykštes nesibaigiančias atšiaurias žiemas, o sniego nebūdavo vos 3 mėnesius per metus. Bet Rusijos ji nepeikia, o apie vietos gyventojus ypač šiltus prisiminimus išsaugojo. Mena, kad ir vaikus gimdančią, ir sergančią ją kaimynai prižiūrėję, ūkyje padėję. „Rusai labai draugiški žmonės“, – apibendrina Elena.
Vėliau, anot pačios jubiliatės, po visų gastrolių grįžusi į Lietuvą šeima įsikūrė Grabupiuose. Čia laikinai priglaudė saviškiai, vėliau gyveno tuščiuose apgriuvusiuose nameliuose. Tik apie 1968-uosius pasistatė savo namus.
Elena įsidarbino „kolchoze“ (taip buvo vadinami kolūkiai), dirbo laukininkystės brigadoje. Technikos tuomet nebuvo jokios, tad dirbti teko labai sunkiai. Senolė prisimena, jog vakare iš nuovargio nebepaeidavo – tiesiog šliaužte šliauždavo namo. O namie dar laukė savas ūkis – karvė, prieauglis, sėja ir derliaus nuėmimas…
Elena prisimena vis prašiusi vyro važiuoti atgal Rusijon ir dievažijosi, kad iš ten Lietuvon nė už ką niekada nebegrįžtų. Bet jis nesutikęs, jam gerai ir čia buvo.
Palaidojo vyrą ir sūnų
Prieš tris dešimtmečius Elena palaidojo vyrą, o prieš 10-metį jai teko dar skaudesnis smūgis – žuvo sūnus Vladimiras.
Dabar moteris gyvena kartu su neįgaliu sūnumi Genadijumi, mamos dienas nuolat skaidrina ir klaipėdietės dukros Klaros apsilankymai.
Klara džiaugiasi mamos veiklumu. „Dar šį pavasarį mes abi bulves pasodinome, gėlynus aplink namelį ji pati prižiūri“, – pasakoja svečiams.
Senolė padejuoja tik dėl to, kad ausys nebe taip girdi ir akys nebe taip mato. Sveikintojų paprašo nelinkėti jai ilgiausių metų, bet čia pat išsitaria jog norėtų, kad dabar būtų suėjęs tik koks 80-metis…
Rašyti atsakymą