90-metis – labai tinkama data peržvelgti visą nueitą gyvenimo kelią, prisiminti jaunystę, net ir pirmąją meilę, vaikų išdaigas…
Apie visa tai garbaus jubiliejaus proga ir kalbėjomės su Juknaičiuose gyvenančia Morta BANDZINIENE, kuri sveikintojų būrius priiminėjo trečiadienį.
Ilgo amžiaus receptas: basomis per sniegą
Akmenų gatvėje stovinčiame daugiabutyje svečius kartu su jubiliate pasitinka ir dukra Aurelija Novikienė. Meniškos sielos muzikė, daug metų muzikos pamokas dėsčiusi Juknaičių mokiniams, vadovavusi vietos kultūros namų kolektyvams, vaizdingai pasakoja ir savo, ir tėvų gyvenimą.
Mamą į savo namus Juknaičiuose Aurelija parsivežė prieš 15 metų, kuomet mirus tėčiui ji liko viena. Iki tol M.Bandzinienė gyveno savo tėviškėje, Tauragės rajone. Gausi šeima lakstė miškų apsuptuose Mortos tėvų namuose – be jos, dar brolis ir keturios seserys augo, tad, žinia, ir vargo visiems daug teko.
Aurelijai ypač atmintin įstrigo mamos pasakojimai, kaip ji ganė turtingųjų karves, kaip basomis į medines klumpaites įsispyrusi, o neretai net ir be klumpaičių, per sniegą eidavo į upelį vandens parnešti… „Štai jums ir receptas, kaip sulaukti 90-mečio“, – sako Aurelija.
Ne tik išvaizdi, bet ir darbšti, ir dainininkė Morta buvusi, todėl jokios apylinkės vakaruškos be jos, seserų ir brolio balsų nepraeidavusios – visi buvo muzikalūs.
Tarnaitei pasipiršo turtingiausias apylinkės jaunikis
Matyt, dėl visų šių sąvybių netrukus įsižiūrėjo Mortą visos apylinkės panelių godojamas jaunikis – net 17 metų vyresnis Juozas Bandzinas. Tiesa, iki tol Morta jau turėjo pirmąją meilę – į kariuomenę buvo išlydėjusi Praną. Bet net ir tais laikais, pasirodo, nestigo panelių tarpusavio pavydo ir intrigų. Tą patį Praną buvo įsižiūrėjusi ir vietos paštininkė, kuri ir surezgė planą, kaip išskirti jį su Morta: surašė ir pasiuntė jai laišką, kad jaunuolis neva žuvęs…
Skaudžiai tą žinią išgyveno Morta, bet gyvenimas juk eina toliau.. Neilgai trukus jos siekti ėmė turtingiausias apylinkės jaunikis Juozas, kurio tėvus dėl to vėliau net išbuožino. Beveik 40-mečio sulaukusio senbernio rankos, pasak Aurelijos, siekė net „n + k“ panelių, kai kurios labiau nei Morta vertos jautėsi, mat turtingesnės buvo. Bet laimė nusišypsojo Mortai – jis pasipiršo, o visos kitos jai tuomet labai pavydėjo.
Jiems susituokus, grįžo ir „žuvusysis“ Pranas, o tada, anot muzikės Aurelijos, buvęs „liūdnas tango“… Bet Morta jau buvo spėjusi pamilti savąjį ūkininką.
Geras vyras buvęs Juozas, abu vienas kitą labai mylėjo, Morta vyru labai didžiavosi ir laimingai su juo daugiau nei pusšimtį metų nugyveno. Vėliau, jau klausinėjant ūgtelėjusiai pirmagimei Aurelijai, tėtis pats pasakodavęs apie jų jaunystės pasimatymus, rodęs, kuriais takeliais jiedu vaikštinėdavę…
Susilaukė Morta su Juozu dar ir sūnaus, ir dar vienos dukrelės, bet jaunėlę prieš pusantrų metų jau išlydėjo anapilin.
Vienintelis dalykas Mortą slėgė – kad vyras buvo daugiau mokslo ragavęs, agronomo specialybę įgijęs, o ji – vos 4 skyrius baigusi. Todėl jautėsi nelabai gerai ir vėliau, jau augindama vaikus, visomis išgalėmis stengėsi, kad jie aukštus mokslus pasiektų.
Tačiau vyras ją nuolat ramino, jog mokslas žmogaus nekeičiantis, tik įduodantis įrankį duonai užsidirbti.
Jei nedirbtų – susirgtų
Aurelijos Novikienės prisiminimuose išliko soti jos vaikystė, kurioje netrūko nieko, mat tėvas gavo neblogą tais laikais atlyginimą, o mama ant savo pečių laikė dar ir nemenką ūkį – daržus ir gyvulius. Dar ji visą gyvenimą mezgė ir siuvo, šių darbų atsisakė tik prieš kelerius metus. „Jai siuvimas – kaip kitam saldainis“, – vaizdingai palygina Aurelija.
Moteris pasakoja pati mamos siūtą paltą net 30 metų nešiojusi – taip vykusiai jis buvo pasiūtas.
Aurelija mamą dar vadina ir darboholike, mat net ir dabar ji negali ramiai sėdėti namie. „Kiekvieną rytą susirenka savo šluotas, kauptukus ir grėbliukus ir klausia ką jai dabar daryti?.. Jau neiškentusi kartais pasakau, kad registruotųsi Darbo biržoje, ten daugiau darbo duos, o pas mus jau visas kvartalo šiukšles ji surinko“, – smagiai pasakoja Aurelija.
Ir dar priduria kai kada prašanti mamos bent iki Šilutės visų šiukšlių nerinkti…
O senolė jai atitaria, kad jei sėdėtų be darbo – susirgtų, vadinasi, turinti bent taip gelbėti savo gyvybę… Ir išeina tvarkyti šalia daugiabučio augančių gėlynų.
Anot Aurelijos, ir dirbdama kolūkyje jos mama tuo darbštumu ir skubėjimu „visus iš proto varė“, mat buvo nemažai tokių, kurie mieliau būtų patinginiavę.
Visą gyvenvietę juodvi stebina ir tuo, kad išeina vaikščioti… šiaurietiškuoju ėjimu. Tik Aurelija pasiima dvi lazdas, o mama – tik vieną. Taip senolė stengiasi išvengti priklausomybės nuo lazdų… Abi pasidžiaugia tuo, kad turi ir pasekėjų – lazdas į rankas ima ne vienas Aurelijos paragintas juknaitiškis.
Dar ji sako mamą buvus šventuole, mat augo ji ypač religingoje šeimoje. Ko vertas vien tas faktas, kad trys Mortos seserys pasirinko vienuolių kelią.
Šiandien M.Bandzinienė džiaugiasi 6 vaikaičiais ir tokiu pat provaikaičių būriu, ir visiems, vis dar prisimenantiems jos keptų vėdarų kvapą, dėsto jų receptą.
Kaip tik tų vėdarų ragauti Savivaldybės ir Juknaičių seniūnijos atstovų grupelė pasižadėjo atvykti ir po 5 metų – į kitą jubiliejų.