90-metį atšventęs senolis daugiau nei 60 metų dirbo geležinkeliečiu

sveikino ilgaamzi_Toliusi„Kol kas aš negaliu rūgoti, bėdos nėra“, – apie dabartinį savo gyvenimą kalba Juknaičiuose gyvenantis Edvardas Toliušis, spalio 10 dieną šventęs 90-ąjį jubiliejų. Tądien su gimtadieniu jį sveikino ne tik šeimos nariai, bet ir Šilutės rajono savivaldybės, Juknaičių seniūnijos atstovai.

Keldavosi per Nemuną

Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis džiaugėsi, kad Edvardas gyvena šeimoje – pas dukrą Onutę – ir yra visų mylimas.

Sveikinimo kalboms nutilus, senolis pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją.

Gimė Skerdynų kaime, Šilalės rajone. Mokyklą lankyti pradėjo vėlokai, eidamas devintus metus. Prisimena, kad į tėvų namus atvažiavo valdžios pareigūnas ir liepė išleisti sūnų į mokyklą. Edvardas lankė keturis mokyklos skyrius, išmoko rašyti ir skaityti.
Tėvai turėjo 6 hektarus žemės, todėl vaikai turėjo dažnai jiems gelbėti ūkio darbuose.

Sunkus buvo pokario metas, kai šeima apsigyveno Pamario krašte. Edvardo jaunesnė sesuo Aniceta (90-metį ji švęs kitąmet) jį su arkliu nuveždavo prie Nemuno. Radę valtį, jaunuoliai persikeldavo per upę į Karaliaučiaus kraštą ir eidavo ieškoti čia gyvenusių žmonių paliktų sodybų. Iš jų Edvardas rinkdavo įvairius daiktus – iš langų išimdavo stiklus, rankiodavo gelžgalius.

Radinius veždavo parduoti į Žemaičių Naumiesčio turgų. Vėliau žmonės jau ateidavo jų prašyti, kad dar kartą stiklų atvežtų.

Gyvena pas dukrą

Būsimą žmoną E.Toliušis sutiko Brokorių kaime, Žemaičių Naumiesčio apylinkėse. Ona Mickutė buvo už Edvardą metais jaunesnė. „Gera buvo žmonos giminė“, – prisimena senolis.

Kaip šiandien Edvardas prisimena, kad 1954 m. rugpjūčio 4 d. atvažiavo tėvas arkliu kinkytu vežimu ir nusivežė jį tuoktis – „šliūbo paimti“. Po to visą laiką su žmona Juknaičiuose gyveno. Savo sutuoktinę Edvardas meiliai Onyte, Onute vadindavo, su ja susilaukė dukrų Lijanos ir Onutės.

„Žmona auksas buvo“, – šiandien kalbėdamas apie ją graudinasi senolis. Greitai bus 3 metai, kai ji, būdama 86-erių metų, mirė. Nuo tada Edvardas gyvena pas dukrą Oną, kuri tėčiu rūpinasi.

„Nei senelio, nei tėvų jokiu būdu – į senelių namus, nei į prieglaudą“, – sakė viena iš anūkių. Svarbus senelis ir joms, specialiai jo gimtadieniui atvažiavo iš Klaipėdos.

Edvardo dukra Lijana gyvena Airijoje, gimtinėn sugrįžta kartą per metus.

„Kai reikėdavo, griežtas būdavo, kai reikėdavo, – geresnis. Visko būdavo“, – apie tėtį pasakoja Ona.

Senolis sulaukė šešių anūkų (vienas iš jų jau miręs) ir septynių proanūkių.

Praleidinėjo traukinius

Grįžęs iš armijos Edvardas visą laiką dirbo geležinkeliuose – niekur kitur. Klaipėdoje jis baigė brigadininkų kursus, išlaikė egzaminus ir daugiau nei 60 metų, nuo 1948-ųjų, praleidinėjo traukinius: jo darbas būdavo uždaryti pervažas, kad mašinos nevažiuotų. Po didesnių vėjų nuo traukinių kelio reikėdavo nurinkti šakas. Juknaitiškis budėdavo prie pervažų Pašyšiuose, Gaideliuose, prie bėgių sargaudavo ir naktimis.

Kai geležinkelio darbuotojai išleisdavo traukinį iš stoties, Edvardui paskambindavo, todėl jis tiksliai žinojo, kada reikės uždaryti pervažą. Iš pradžių į darbo vietą numindavo dviračiu, vėliau nusipirko motociklą.

„Atvažiuodavau į pamainą, perimdavau iš draugo budėjimą ir „dežuruodavau“ (budėdavau)“, – prisimena jis. Dabar, anot Edvardo, daug mažiau traukinių važiuoja: vietoj ankstesnių dešimties dabar belikęs vienas.

Išėjęs į pensiją, nedirbo nė dienos ir darbo net nepasiilgo.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.