Laikas – tarytum vandens srovė, pratekanti neužčiuopiamai, nusinešdama su savimi minėtinus atsitikimus, faktus, įvykius. Laikas eina, likimas dėlioja gyvenimo kelius, bet praeitis alsuoja šalia mūsų, tik reikia karts nuo karto ją prisiminti, kad neprarastume to, kas jau tapo mūsų kultūros istorija.
Žmogaus gimtadienis – tai tiesiog slenkstis kelyje iš praeities į ateitį, puiki proga šiek tiek paklaidžioti ir prisiminti praeitį.
Zigmas Žukas – žinomas muzikantas, kontrabosų maestro, scenos artistas, aktyvus visuomenininkas, pedagogas, šiemet švenčiantis 90-metį. Su jubiliatu galėtum kalbėtis ir kalbėtis, prirašytum storiausią knygą – toks spalvingas jo ilgas gyvenimas.
Tėvas – pirmaujantis vargonininkas Žemaitijoje
Zigmas Žukas gimė 1925 m. liepos 14 d. Švėkšnoje, Tauragės apskrityje, vargonininko Kazimiero ir Barboros Žukų šeimoje. Jubiliato tėvas – Kazimieras Žukas, Švėkšnoje įmynęs ganėtinai ryškų pėdsaką, tik gaila, nepelnytai primirštas, net ir A.Rugytės monografijoje „Švėkšna“ paminėtas trumpute žinute.
K.Žukas buvo susituokęs du kartus. Pirmojoje santuokoje susilaukė penkių vaikų. Būdamas našlys, 1919 m. vedė antrą kartą, antroje santuokoje gimė trys vaikai.
K.Žukas, mokslus baigęs Varšuvos vargonininkų mokykloje, 16 metų vargonavęs Ramygaloje, pakviestas prelato J.Maciejausko 1900 m. atvyko vargonauti Švėkšnon, čia išbuvo 36 metus. Aktyvus visuomenininkas, pedagogas, nuo pat gimnazijos įkūrimo Švėkšnoje dėstęs muziką (1919-1936), puikus chorvedys, režisierius ir politinis veikėjas, doras ir pareigingas žmogus, mėgęs jaunimą ir su juo mielai bendravęs. Buvo pirmaujantis vargonininkas Žemaitijoje, sugebėjęs suburti geriausią chorą apylinkėje. Už visuomeninę veiklą valdžios apdovanotas Veikėjo pensija, bet pasikeitus politinei situacijai, neilgai ja džiaugėsi.
Brolis – vargonininkas virtuozas
Būtina paminėti ir dar vieną iškilią, muzikai atsidavusią asmenybę, Zigmo vyresnįjį brolį Joną Žuką (1907-2004), ypatingu dvasingumu, inteligencija ir profesine kompetencija pasižymėjusį vargonininką virtuozą, studijavusį Kauno konservatorijoje pas Juozą Naujalį, vėliau – Paryžiaus konservatorijoje įgijusį aukščiausio laipsnio diplomą, užtikrinusį šiam vargonų virtuozui puikią karjerą.
Deja, planus pakoregavo sovietų okupacija, privertusi J.Žuką emigruoti į Vokietiją, vėliau – į JAV. Fenomenalios atminties bei virtuozinės technikos vargonų maestro, grįžęs į Lietuvą po puikiai užbaigtų studijų Paryžiuje 1937-aisiais, nieko nelaukdamas įsitraukė į koncertinę ir pedagoginę veiklą. To meto spauda netruko atkreipti dėmesį į jo vargoninius koncertus Kauno Jėzuitų ir Įgulos bažnyčiose, įnešusius gaivų Prancūzijos dvelksmą į besiniaukstančias prieškario nuotaikas.
Deja, visa tai truko neilgai – iš dviejų pusių užklupo naikinanti stichija, kurios akivaizdoje teko spręsti, kur glaustis. Gresiant sovietinei okupacijai, J.Žukas buvo tarp tų, kurie pasitraukė į Vakarus ir daugiau niekad Lietuvos neišvydo.
Tiek Vokietijoje, tiek vėliau JAV, jo dėmesys buvo skirtas lietuvių bendruomenėms, vargonavimui šv. Mišių, reikšmingų tautinių švenčių metu. Jis dažnai grodavo jubiliejinėse iškilmėse, naujų vargonų lietuviškose parapijose atidarymuose, išeivijos lietuvių radijo programose. Ne kas kitas, o jis buvo pakviestas vargonuoti ir Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių minėjimo iškilmėse.
Apie iškilų vargonų virtuozą reikėtų atskiro rašinio.
Dirbo garsiausiuose orkestruose
Nuo vaikystės vaikus lydėję muzikos garsai, nes namuose buvo du puikūs instrumentai: fortepijonas ir maži vargonėliai (fisharmonija), gal ir buvo akstinas, nulėmęs Zigmui Žukui rinktis muziko kelią.
Z.Žukas 1942 m. baigė Švėkšnos „Saulės“ gimnaziją, buvo 12-osios laidos abiturientas. Nuo 1947 m. tapo Kauno konservatorijos prof. N.Martinonio vargonų specialybės studentu. Po pusmečio, likvidavus vargonų klasę, keičia specialybę ir toliau mokslą tęsia kontraboso klasėje pas dėstytoją K.Leipų. 1953 m. baigia Lietuvos valstybinę konservatoriją, jam suteikiama orkestro artisto, kontrabosininko solisto kvalifikacija.
1955 m. Z.Žukas pakviečiamas dirbti į Lietuvos radijo simfoninį orkestrą. 1957 m. orkestrą perkėlus į Lietuvos filharmoniją, 1958 m. Lietuvos radijuje buvo įsteigtas Lengvosios muzikos orkestras, kuriame Z.Žukas iki 2001 m. dirbo artistu kontrabosininku, kartu eidamas ir orkestro inspektoriaus pareigas. 1960-1970 m. Z.Žukas dar dirbo Valstybinio operos ir baleto teatro orkestre. Nuo 1996 m. – Lietuvos muzikų sąjungos narys.
Pasiekimai
Kaip puikų atlikėją kontrabosininką Z.Žuką vertino daugelis kolektyvų vadovų – dirigentų, kameriniai ansambliai, jis buvo dažnai kviečiamas dalyvauti atsakingiausiuose koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.
Su pasaulinio garso maestro, šviesaus atminimo smuikininku ir dirigentu Jehudžiu Menuhinu Z.Žukas, kaip Lietuvos kamerinio orkestro atlikėjas, koncertavo Pietų Afrikos Respublikoje, Austrijoje, Vokietijoje. Su kitu didžiuoju maestro violončelininku ir dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi – Prancūzijoje ir Ispanijoje. Z.Žukas muzikavo su pasaulinio garso smuikininkais D.Oistrachu, L.Koganu, G.Kremeriu, V.Spivakovu, V.Tretjakovu, J.Rachlinu, violončelininkais D.Šafranu, N.Gutman, D.Geringu.
Lietuvos kamerinio orkestro vadovas S.Sondeckis jubiliatą vertino kaip aukščiausios kvalifikacijos kontrabosininką ir dažnai kviesdavo dalyvauti ne tik atsakinguose koncertuose Lietuvoje, bet ir gastrolėse užsienyje. Lietuvoje jis dalyvavo atliekant visus J.S.Bacho klavyrinius koncertus su pianiste T.Nikolajeva, visus V.A.Mocarto koncertus ir juos įrašant plokštelėse – su pianistu V.Krainevu.
Kaip Lietuvos kamerinio orkestro atlikėjas Z.Žukas dalyvavo gastrolėse Belgijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Keletą plokštelių, diriguojant S.Sondeckiui, Z.Žukas yra įrašęs su pasauline įžymybe – trimitininku T.Dokšiceriu.
Daug kartų ruošti kamerines ansamblines programas (V.A.Mocarto F.Šuberto, L.Betchoveno, D.Šostakovičiaus kvintetus, sekstetus, septetus) Z.Žuką kvietė Lietuvos ir Vilniaus kvartetai. Į premjerinius spektaklius Z.Žuką kviesdavo Klaipėdos muzikinis teatras, talkinti koncertuose ir gastrolėse – Lietuvos muzikos akademijos simfoninis orkestras.
1975 m. Zigmui Žukui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, 2005 m. LR Kultūros ministro įsakymu suteiktas Meno kūrėjo statusas.
Labai svarbi ir Z.Žuko pedagoginė veikla. Beveik 50 metų, nuo 1960 m., jis dėstė kontraboso specialybę Vilniaus J.Tallat – Kelpšos konservatorijoje. 1983-1987 m. kontraboso specialybę dėstė Lietuvos muzikos akademijoje. Jo klasėje mokėsi ir ją baigė gausus būrys dabar muzikinei visuomenei žinomų kontrabosininkų.
Tėčio įskiepyta meilė muzikai nulėmė ir dukters Giedrės gyvenimo kelią – G.Mockuvienė muzikos pasaulį atveria vaikams ir jaunimui Šilutės Pamario pagrindinėje mokykloje.
Žukų šeimos darbai – didūs Švėkšnos kultūros paminklai
Z.Žukas – lyg daugiašakis ąžuolas į Lietuvos kultūrą tvirtai įleidęs šaknis, kurio nepajėgė išjudinti jokios gyvenimo audros. Stebėtina, kad šioje plačiašakėje asmenybėje, tame daugiašakiame ąžuole, telpa tiek daug: žmogus, muzikantas, visuomenininkas, pedagogas, socialinių ir kitokių problemų sprendėjas ir t.t.
Kazimiero, Jono bei Zigmo Žukų darbai ir pasiekimai – didūs Švėkšnos istorijos ir kultūros paminklai, kurių nei laikas, nei gyvenimo audros neįstengs sunaikinti. O kruopščiai sukauptas asmeninis J.Žuko archyvas, jame esantys laiškai, koncertų programos, straipsniai, nuotraukos, dokumentai byloja apie šias spinduliuojančias dvasingumu, meile muzikai, menine ir profesine kompetencija bei pagarba žmogui asmenybes ir leidžia prisiliesti prie praeities, iš arčiau pažinti tai, kas iškilu ir amžina, kas nesibaigia vien žemiškuoju žmogaus gyvenimu.