90-metis iš ilgaamžės neatėmė energijos ir stiprybės

90mete ambrozevicieneGraži metų sukaktis – dovana ir pačiam gimtuvininkui, ir jo artimiesiems. Tai patvirtino ir ilgaamžė pašyšiškė Marija Ambrozaitienė, kuri savo 90-ojo gimtadienio dieną, kovo 19-ąją, gyvybingumu sužavėjo visus aplinkinius.

Anot pasveikinti ir palinkėti 100-ojo jubiliejaus atvykusių svečių, džiugu, kad tiek metų sulaukęs žmogus gali taip puikiai jaustis ir gerai atrodyti kaip Marija. Švytinti, entuziastinga ir žodžius kaip žirnius berianti sukaktuvininkė džiaugiasi, kad jos gyvenimas, praleistas daugiausia su vaikais, atsidėkojo jaunatviška energija bei stiprybe. Juk ji net 46-erius metus dirbo mokykloje.

Šaknys – vokiškos, bet šakos – lietuviškos

Marija gimė Klaipėdos krašte, Bajoruose. Šeimoje augo keturi vaikai, Marija buvo jauniausia. Tėtis buvo stoties viršininkas, o mama save atidavė augantiems vaikams ir namų židinio kurstymui.   „Mano močiutė buvo tikra vokietė, tai ir mes, vaikai, augome kalbėdami tik vokiškai. Iki mokyklinio amžiaus nemokėjau nė vieno lietuviško žodelio“, – prisipažino jubiliatė.

Kai tėtis susirgo džiova ir netrukus mirė, Marijai tebuvo šešeri. Šeimos vienintele maitintoja liko mama. Prasidėjo nelengvi laikai, tačiau vieniša mama iš visos širdies rūpinosi savo atžalomis ir visus išleido į mokslus.

Karas atvijo į Pamarį

Prasidėjus II pasauliniam karui šeima ryžosi pasitraukti į Vokietiją. Bet vos pasiekę Šilutę buvo užklupti karščiausių karo įvykių. Vokietiją pavyko pasiekti tik vyresniesiems Marijos broliui ir sesei, o Lietuvoje įstrigę šeimos nariai liko gyventi Pamaryje.

Prasidėjo sunkūs, nuolatinio persekiojimo metai, nes reikėjo slėpti savo tautybę. Marijos ir kitų jos artimųjų gimimo liudijimuose buvo įrašyta, kad jie vokiečiai.

Anot devyniasdešimtmetės, tuo metu visoje Lietuvoje labai trūko mokytojų, tad Švietimo skyriaus vedėjo pasiūlymas jai baigti pedagogikos mokslus buvo lemtingas. Po kurio laiko, jau rankose laikydama diplomą, Marija buvo išsiųsta dirbti į atokų, nepažįstamą Petkaičių kaimą, esantį netoli Skaudvilės.

„Niekad negyvenusi kaime, nepažinojusi ūkiškų darbų turėjau viską patirti“, – sako Marija. Tame kaime ji ir sutiko būsimą savo vyrą Vincentą Ambrozaitį. Jauną moterį pakerėjo linksmas muzikantas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs grieždamas smuiku, dainuodamas, grodamas vestuvėse ar kapeloje.

Patys sunkiausi metai buvo 1951-ieji. Marija ir šiandien suvirpa, prisimindama sovietinius persekiojimus, įvairius išpuolius, žudynes ir tai, ką jai teko išgyventi, kai rizikavo slėpdama ir slaugydama persekiojamus žmones.

„Laikau save lietuve, nors gimimo liudijimas ir vokiškas. Žinoma, vėliau galėjau išvažiuoti iš Lietuvos, bet to daryti jau nenorėjau. Čia – mano šaknys, mano šeima. Esu jau lietuvė“, – pripažįsta ilgaamžė.

Įskiepijo pavyzdį vaikams

Šiandien Marija gyvena apsupta vaikų – trijų dukrų ir sūnaus rūpesčio. Gražus mamos pavyzdys nuo mažens buvo kelrodė žvaigždė vaikų ateities pasirinkimams, tad dukterys Vanda ir Kristina – taip pat buvo mokytojos. Hiliarija pasirinko medikės profesiją, o sūnus Alfredas dirba Ignalinos savivaldybėje.

Marija jau 8 metus gyvena Pagrynuiose kartu su dukra Kristina. Anot devyniasdešimtmetės, jos ilgaamžiškumas – ne tik praleistų metų mokykloje, dirbant su vaikais pasekmė, bet ir genetika. „Mūsų šeimoje visos moterys sulaukia ilgų metų“, – linksmai pripažino guvi jubiliatė.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.