Įžengus į 90-mečio kunigo Petro Girčiaus kambarį, žvilgsnis stabteli ties lubas remiančiomis lentynomis, svyrančiomis nuo knygų lietuvių, italų, vokiečių kalbomis. Ant sienos kabo nuotrauka, kurioje kunigas įamžintas šalia popiežiaus Jono Pauliaus II. Prie stalo tiesus sėdi ir pats ilgaamžis. Jis jau daug metų nemato, tačiau spinduliuoja šviesiu protu, įstabia atmintimi ir nuoširdumu.
P.Girčius daugiau kaip 40 metų gyveno Vokietijoje, du kartus lankėsi Amerikoje, Kanadoje, yra išvažinėjęs Angliją, Olandiją, Belgiją. Tačiau gyvendamas užsienyje visą laiką jautė troškimą grįžti į gimtinę. „Be Tėvynės, be namų, tai klajonė tarp laukų, miestų ir kaimų“, – grįžimo į Lietuvą priežastį sueiliavo p.Petras.
Liepos 16-ąją pasveikinti kunigą P.Girčių garbingo jubiliejaus proga atvyko Šilutės rajono merė Daiva Žebelienė, seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas.
Vaikystėje sunkiai dirbo
P.Girčius gimė Švėkšnos seniūnijos Varniškių kaime, prie Ašvos upelio. Užaugo supamas dar 3 brolių ir 3 seserų (viena sesutė mirė dar kūdikis).
Kunigas pasakojo, kad jo mama buvo ištekėjusi du kartus, nes pirmasis vyras žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Petras gimė antrojoje moters santuokoje ir buvo vyriausias iš sūnų.
Girčių šeimos ūkio būta didelio – 30 ha, todėl vaikystėje būsimasis kunigas tėvams padėdavo nudirbti įvairius darbus. Jubiliatas papasakojo vieną ryškiausių vaikystės prisiminimų. Tėvelis, norėdamas daugiau užsidirbti, vaikų talkinamas laukuose rinkdavo akmenis ir veždavo juos parduoti ant Šilutės – Klaipėdos plento.
Kaip šiandien p.Petras pamena, kad kartą nugabenti akmenis tėvas pasiuntė jį vieną, dar visai vaiką. Važiuodamas į Šilutę arkliais kinkytu vežimu, berniukas pasuko ne per Saugas, bet kitu keliu, ir su visu kinkiniu įstrigo smėlėtame kelyje. Tuomet vaikui vienam teko akmenis iš vežimo iškrauti, o vėliau, arkliams išjudėjus, sudėti atgal.
Kelias į kunigystę
Dar paskutinėse Švėkšnos gimnazijos klasėse P.Girčius nusprendė pasukti tarnystės Dievui keliu. Jo pasirinkimą lėmė bičiulystė su kunigu Augustinu Steigvila, Švėkšnos parapijos kunigai bei namų aplinka.
Anksti Petras pradėjo skaityti namuose turėtą religinę literatūrą: laikraščius „Žvaigždė“, „Varpelis“, vienuolių jėzuitų leistas knygeles.
Teologijos studijas jaunuolis pradėjo Telšių kunigų seminarijoje. 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, vienerius metus studijas tęsė Eichšteto kunigų seminarijoje, o vėliau išvažiavo į Romą, kur mokėsi Gregorianumo institute ir šv. Kazimiero kolegijoje. 1949 m. kovo 12 d. P.Girčius įšventintas kunigu Romoje.
Dar kurį laiką pasidarbavęs netoli Italijos sostinės, sugrįžo į Vokietiją, kur buvo paskirtas kapelionu Vasario 16-osios gimnazijoje. Trejus metus čia dėstęs tikybą ir lotynų kalbą, vėliau dirbo lietuvių misijoje ir įvairiose vokiečių parapijose.
Šaltiniuose rašoma, kad kunigas buvo labai atsidavęs savo pareigoms, garsėjo uolumu ir punktualumu. Dėl savo malonaus būdo ir nuoširdumo žmonių mylėtas, draugų mėgtas ir visų brangintas. Jis skaitė ir platino lietuvišką spaudą, brangino lietuvišką giesmę ir dainą.
Grįžo vedinas Tėvynės ilgesio
Kunigaudamas P.Girčius daug keliavo, išmoko prancūzų, vokiečių, anglų, rusų, italų, lotynų kalbas. JAV Čikagos mieste aplankė vieną iškiliausių Švėkšnos ir visos Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėją, pedagogę, istorikę Aliciją Rugytę, o Vašingtone susitiko su Švėkšnos grafu Aleksandru Pliateriu. Teko pabuvoti ir Los Andžele, Filadelfijoje, Baltimorėje bei daugelyje kitų miestų.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, P.Girčius susitiko su vyskupu Antanu Vaičiumi, kuris kvietė grįžti, o ir pats turėjo tokį troškimą.
„Kadangi jaunystė prabėgo Lietuvoje, tai tėvynės meilė, tėviškės bei namiškių prisiminimai išliko. Svetimame krašte, nors ir gerų žmonių buvo, bet vis tiek jautiesi svetimas, kaip penktas ratas prie vežimo. Savo tėvynėje esi savo namuose“, – neslepia dvasininkas. Pasak jo, ilgesį Tėvynei jautė visi lietuviai, kurie po karo pasitraukė į užsienį.
Laiką sužino pagal radiją
Grįžęs į Lietuvą, P.Girčius gyveno Telšiuose, kur kunigų seminarijoje dėstė bažnyčios istoriją. Pablogėjus sveikatai, teko iš šių pareigų pasitraukti.
Kadangi Šilutėje gyveno sesuo Elena, tai nusprendė, kad jam čia bus geriausia, ir nusipirko butą, kuriame kartu su seserimi gyvena ligšiol. Senoliais rūpinasi Elenos marti Aušra.
Kunigas prisipažino, kad aklumas, kurį sukėlė įvairios ligos, atėjo po truputį. Pasak jo, prie šios negalios galima priprasti, tačiau sunkiausia yra nematyti žmogaus, su kuriuo kalbi, ir laikrodžio (laiką sužino iš radijo).
Anksčiau labai mėgęs skaityti knygas, dabar p.Petras klausosi radijo, o periodinius leidinius – „Bažnyčių žinias“ ir „Šilutės naujienas“ jam paskaito Aušra.