Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena primena siaubingus 1944 – 1945 metų įvykius, kai raudonoji armija žiauriausiu būdu išžudė per 300 000 civilių gyventojų, o likusius 100 000 gyvųjų deportavo…
Artėjant karo frontui, daugelis gyventojų pasitraukė ir iš Šilutės. 1944 m. spalio viduryje Šilutėje liko tik 7 gyventojai iš 4500.
Šilutės krašto evakuaciją puikiai prisimena ir spalio 11 dieną 90 metų jubiliejų atšventęs šilutiškis Vilius Dreižas. Tėvų neturintis paauglys nuo karo bėgo su dviem metais jaunesniu broliu ir dar visai mažute sesute.
Gimtadienio dieną V. Dreižą aplankė Šilutės rajono savivaldybės ir seniūnijos atstovai. Jiems ilgaamžis papasakojo knygos puslapių vertą savo gyvenimo istoriją.
Tėvas prižiūrėjo belaisvius
Vilius gimė prie pat Saugų esančiame Mantvydų kaime. 1941 metais, kai jam buvo 12 metų, mirė mama. Našlaičiais liko ir dešimtmetis brolis bei trejų sesutė. Kai susirgo mama, tėtis buvo kare, tačiau jį išleido atostogų į namus. Vilius prisimena, kad tuomet reikėjo visus darbus nudirbti: ir javus rišti, ir karves melžti.
Po mamos mirties tėvui leido namuose pasilikti ilgiau ir paskyrė prižiūrėti šiame krašte pas stambius ūkininkus gyvenančius belaisvius – prancūzus, belgus, lenkus. „Buvo penki kaimai, kuriuose tėvas kiekvieną dieną turėdavo apsilankyti. Knygutėje turėjo pasirašyti, kad neturi nusiskundimų, tiek ūkininkas, tiek belaisvis. Tačiau visi gyveno draugiškai“, – prisimena Vilius.
Namuose su vaikais tėvas praleido metus, vėliau komendantūra nutarė, kad jis yra jaunas ir liepė grįžti į frontą. Taip pat nurodė antrą kartą vesti. Tėvo sesuo jam pripiršo draugę. Kai jie susituokė, vyras išvažiavo į Vakarų frontą.
Saugiškis nukeliavo į Prancūziją, kur montavo patrankas, vėliau anglų buvo paimtas belaisviu. Anglijoje lietuvis kelis mėnesius praleido lageryje, iš jo paleistas gyveno pas žirgų sportu užsiimantį ūkininką, kuriam padėdavo.
Pamotė paliko
Tuo tarpu Lietuvoje likę jo vaikai turėjo bėgti nuo karo. Vilius pasakojo, kad kai spalio mėnesį buvo paskelbta evakuacija, jie nebeišvažiavo per Rusnę, nes Peterso tiltas buvo susprogdintas. Pabėgti per Tilžę irgi neišėjo, tad važiavo per Miniją, keltu kėlėsi per Rusnę ir apsistojo už Nemuno. Ten išbuvo iki sausio mėnesio, kol Nemunas užšalo. Vaikai su pamote norėjo bėgti toliau, bet buvo jau vėlu, keliuose buvo daug kariuomenės, civilių.
Šiame laikotarpyje našlaičiai liko visiškai vieni. Kartą pamotė pasakė, kad eina ieškoti replių arklio pasagai nuplėšti. Išėjusi ji nebeparėjo. „Verkėme, šaukėme, bet ji nebegrįžo. Pasirodo, ji buvo viską suplanavusi ir laivu išplaukė į Daniją“, – prisimena V. Dreižas.
Vilius su broliu ir sesute bandė bėgti, bet juos vistiek pagavo okupantų kariai ir liepė eiti „damoj“ – namo. Lietuvaičiai parėjo iki Slavsko ir dirbo kariniame kolūkyje. Vaikai kartu su kitais, pavasarį atliko sėją, turėjo traukti plūgą, akėčias.
Kai vėl atėjo žiema, našlaičiai nutarė bėgti. „Sutarėme su broliu pasiimti seserį ir pabėgti“, – pamena Vilius. Tąkart juos nors sustabdė miško kelyje, bet paleido, pagailėjo, nes jie buvo vaikai. Taip trijulei pavyko pareiti iki gimtojo Šilutės krašto. Netoli Šilutės turgaus Vilius sutiko tėvo pažįstamą kalvį, kuris jį priglaudė ir išmokė šio amato.
Su žmona jau 68 metus kartu
Būdamas 21-erių Vilius išėjo dirbti į Pėžaičių mašinų – traktorių stotį. Šioje gyvenvietėje jis sutiko būsimą žmoną Martą. Kartu jie gyvena jau 68 metus ir juokauja, kad yra atšventę visokias vestuves – akmenines, geležines, auksines, deimantines.
Vėliau jie apsigyveno Šilutėje. Būdami darbštūs ir taupūs, Vilius ir Marta rekonstravo savo namelį, puoselėja aplinką. Viliaus kalvystės dirbiniai – vartai, apkaustai, žibintai puošia sodybą. Gražiai tvarkomą sodybą pastebi daug šilutiškių, vaikštančių pylimu palei Šyšą. Prieš keletą metų Vilių ir Martą Šilutės seniūnija apdovanojo už gražiai tvarkomą sodybos aplinką.
Vilius džiaugiasi, kad kartu gyvena ir dukros Brigitos šeima, kuri labai jais rūpinasi ir visada padeda.