90-metis Viktoras prisimena, kad jam anginą operavo pats dr. J.Basanavičius

senolis ViktorasGarbų 90-mečio jubiliejų pasitiko Šilutėje įsikūręs vilkaviškietis Viktoras Žebraitis. Vaikystėje augęs šalia, kaip jis sako, dėdės Jono Basanavičiaus, pragyvenęs tris valdžias Lietuvoje, kovojęs fronte, ten matęs karo realybę ir pats sužeistas, vėliau dirbęs kriminalinėje policijoje, senolis sako, kad storą memuarų knygą tikrai galėtų parašyti. Tačiau apgailestauja, kad visus metus šiai veiklai reikėtų paskirti – suprask, per daug laiko tai atims…

Susituokė suvalkas ir žemaitė

V.Žebraitis dienas leidžia mažame bute kartu su savo žmona – 83 metų Brone. Savų vaikų Viktoras neturi, mat, vedė 50-ies metų, dabartinei žmonai našle tapus. Gyvena abu ilgamečiai sveikata jau nebesigirdami, tačiau vienas į kitą pasiramstydami. „Tikras suvalkas ir žemaitė“, – taip 90-metis apibūdina jųdviejų šeimą.

Šį suvalkietį keliai į Šilutę atvedė iš Vilkaviškio. Ten jis augo tėvui, Smetonos laikų savanoriui, ir mamai siuvėjai 15 ha ūkyje ūkininkaujant, Viktoro broliui ir seseriai padedant. Dabar tik jubiliatas vienas iš savo tėvų šeimos likęs. „Visi iškeliavo namo“, – ilgesingai tarė senolis.

Vaikystę V.Žebraitis leido prie pat J.Basanavičiaus tėviškės. Dabar, prisimindamas šią istorinę asmenybę, jį vadina „dėde“. Tačiau juokdamasis senolis prasitarė, kad ne tiek J.Basanavičių prisimena, kiek ilgus saldainius, kuriuos jis kaimynų vaikams parveždavo iš miesto.

Taip pat gydytojas J.Basanavičius Viktorui – vos 3 metukų mažyliui, išoperavo anginą ir pasakė: „Šitas žmogeliukas dėl gerklės problemų neturės“.

Iš tikrųjų, Viktoras džiūgauja, kad iki šiol nežino, kas tai yra gerklės skausmas.

Taigi J.Basanavičius V.Žebraitį išgelbėjo nuo gerklės skausmų, o ilgaamžiškumą perdavė senelis – motinos tėvas. Jis iškeliavo amžinybėn būdamas 102-ejų metų.

Viską jaučia širdimi

Garbingą jubiliatą pasveikinti atvyko rajono merė Daiva Žebelienė, Socialinių paslaugų centro vadovė Rasa Jakienė, linkėdamos jam aprūpintos, ramios senatvės, o Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Šimelionis, linkėdamas stiprybės, vyriškai paspaudė ranką.

Jubiliatas dėkojo, kad aplankydami ir pagerbdami ilgaamžius svečiai geba juos labai pradžiuginti.

Ir tuoj Viktoras pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą. Liūdnai nukeliavo mintimis į karo laikus, kai pats kovojo fronte Latvijoje. Prieš akis iškilo karo baisumai, žmonių mirtys, bandymas išsilaikyti po karo ir kabinimasis į gyvenimą… Kariaudamas jis pats sužeistas buvo, operuotas, ligoninėse prižiūrėtas, tačiau vis tiek komplikacijos smegenims kliuvo. „Karas yra karas, nieko nepakeisi…“, – atsidusdamas reziumuoja.

Dabar Viktoro pagalbininkė kasdienybėje yra ne tik žmona, bet ir lazdelė, dažnai padedanti jam susivokti aplinkoje. Mat, gyvenimo šviesa iš jo akių dingo jau tuomet, kai litą Lietuvoje įvedė. „Akys nemato, bet širdimi viską jaučiu, o kalbą ausimis girdžiu“, – sako jis.

Į senelių namus – tik su žmona

Šilutėje vyras atsidūrė, kai po karo įsidarbino policijoje kriminalistu. Dirbdamas Klaipėdoje, 35 metus su milicijos uniforma praleido. Senolis gali pasigirti turintis 50 metų darbo stažą – dirbo beveik pusę savo gyvenimo.

„Sunkus darbas būdavo kriminalinėje policijoje, bet juk reikėjo dirbti. Ten su gerais žmonėmis reikalų neturėdavome – dažniausiai kišenvagius gaudydavome“, – prisimena vyras. Tačiau prisipažįsta, kad, pasiklausius dabartinių žinių, kriminalistu jis nebedirbtų, nes nusikaltimai pasidarę per daug žiaurūs, nežmoniški…

Nemažai gyvenimo patirties ir prisiminimų sukaupęs Viktoras pasvarsto, kad, jei tik sugalvotų parašyti memuarų knygą, ši gautųsi neplona. Tačiau iš karto sudvejoja, kad tokia veikla atimtų nemažai laiko – mažiausiai metus tektų tam paskirti. „Per daug…“, – nesiryžta tokiam darbui senolis.

Ramios senatvės dienomis dabar vyras radijo paklauso, taip pat ir nuo šiuolaikinių technologijų neatsilieka – skaityti nebegali, tačiau mėgsta akliesiems skirtų įgarsintų knygų paklausyti.

Dienos mažame bute prailgsta, juo labiau kad į penktą aukštą tenka kopti, jei kur išeina pasivaikščioti. Tad atvykusių pasveikinti svečių jis klausinėjo apie senelių namus. Ir šypsodamasis prasitarė, kad jei ten vyktų gyventi, tai būtinai ir žmoną pasiimtų – suvalkas savo žemaitės vienos tikrai nepaliktų…

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.